– Po dviejų savaičių? – Ana dar kartą pažvelgė į nuo terasos atsiveriantį poilsiavietės vaizdą ir nurijo seiles. Jie tikrai negalės laukti dvi savaites, kad pradėtų remonto darbus. Tai reiškė tik viena, Ana neturėjo kito pasirinkimo – jai teks išmokti naudotis teptuku. Ir greitai.
– Iš pradžių svarbiausi dalykai, – sumurmėjo Ana. Venomis tekėjo du puodeliai puikios mamos ruoštos kavos, ir ji jau beveik buvo pasirengusi kibti į darbus. Bet iš pradžių reikėjo sąrašo. Sąrašų. Remontuotinų dalykų sąrašų, sąrašų, kokius darbus privalo nudirbti, kad nameliai taptų tinkami supermodelio vestuvių svečiams, sąrašų, ką dar reikia pataisyti. Taigi reikia apžiūrėti kiekvieną namelį, kiekvieną kėdę ir stalą, paplūdimio kavines, teniso kortus… Jai reikia dar vieno sąrašo – susirašyti, kokius turi pasidaryti sąrašus.
Po daugybės metų visą rytą praleidusi su mama Ana paliko ją virtuvėje, tikrinančią indelių su traškučiais įdubas ir įtartinas dėmes, jausdamasi laiminga, kad pagaliau galės pabūti viena. Anksčiau viešbutis buvo gyvas, jame zujo jos seneliai, daugybę metų dirbantys darbuotojai, poilsiautojai ir svečiai. Dabar jis tapo savo paties vaiduokliu: vos viena valytoja, vienas prižiūrėtojas, vienas virėjas ir kelios kambarinės, atplaukiančios iš žemyno. Nė vieno svečio. Ana suvaldė drebulį. Per tylu. Gal vis dėlto ji šiandien plauks į žemyną, net jei jis vos keli šimtai metrų už siauro jūros ruožo, ten įsikūręs nedidelis kaimelis su keliais šimtais gyventojų. Jame galės papietauti.
Sala buvo nedidelė, nuo vieno kranto iki kito tik pusantro kilometro. Ana neužtruko ateiti iki paplūdimio, iš kurio buvo matyti žemynas. Švelnų geltoną smėlį supo palmės, ji sustojo, giliai įkvėpė sūraus oro ir citrusinių vaisių aromato. Nuo jūros mėlynumo beveik skaudėjo akis, žalsvai mėlyna giluma traukė vis artyn. Ji nusispyrė batelius, nuleido pėdas ant minkšto smėlio ir sukišo pirštus į šiltas smiltis. Kada paskutinį kartą vaikščiojo lauke basa? Išskėtė rankas, užsimerkė, jautė, kaip saulė smelkėsi į kiekvieną atomą, kiekvieną celę, šildė iki pat kaulų. Iš mamos ji paveldėjo tamsius plaukus ir alyvinę odą, Oksforde niekada nesijautė gerai, kūnas vis šaukėsi Viduržemio jūros saulės prisilietimo. Net ir ankstyva gegužės saulė geriau nei jokia.
Dar kartą giliai įkvėpė, nuo seniai išsiilgtos šilumos maudė kaulus. Įtraukė gerai pažįstamo salos aromato. Po ilgo laiko pasijuto tarsi namuose.
Pašoko išgirdusi burzgiant dulkių siurblį ir iš karto grįžo prie darbo. Ji čia atvyko ne atostogauti, o padėti mamai. Bet visų svarbiausia – pamiršti savo bėdas. Mėnuo toli nuo pamokų, tyrimų ir lūkesčių padės pervargusioms smegenims atsigauti.
Ana išsitraukė užrašų knygelę. Gali pradėti pasižymėdama valčių tinkamumą pasiplaukioti. Prieplauka vos kitoje įlankoje, uostą pati gamta sukūrė iš uolų, atskiriančių ir saugančių paplūdimius nuo nelygių akmenuotų krantų. Prie plačios medinės prieplaukos buvo saugomos nedidelės baidarės ir valtys su irklais pasiplaukioti jūroje norintiems svečiams.
Atgaivintas kojas apsiavusi bateliais, Ana nužingsniavo takeliu palei medžius už kampo ir skindamasi kelią per neįprastai aukštą žolę pasiekė lentomis dengtą taką. Sumirksėjo braukdama plaukus nuo veido.
Kas tai? Sustingo ir įsižiūrėjo į prieplauką, negalėjo patikėti tuo, ką regi. Šalia ant kranto suguldytų baidarių ir valčių, pririštų prie medinių polių, giliame vandenyje išdidžiai lingavo didelė balta jachta. Gana didelė, kad būtų galima plaukioti vandenyne, bet ši buvo skirta ne tam. Spindintys turėklai, baltos burės, kiekviena detalė rėkė, kad tai turtingo vyro žaisliukas.
Prieplaukoje buvo pririšta tokia pati spindinti gelbėjimosi valtis. Buvo akivaizdu, kad kažkas iš jos išlipo į krantą.
Ši sala – privati nuosavybė, bet retsykiais pavieniai turistai arba praplaukiančios valtys čia sustodavo. Jei svečiai turėdavo pinigų, jie būdavo laukiami saloje. Ana apsidairė. Pagrindiniame keliuke nieko nepamatė.
– Hola!3– sušuko. – Sveiki. Ar galiu padėti?
Niekas neatsakė.
Ana dvejojo. Iškaba ant prieplaukos šešiomis kalbomis aiškiai perspėjo lankytojus eiti pagrindiniu keliu į viešbučio registratūrą. Nors registratūroje niekas nedirbo…
– Velnias, lyg neturėčiau ką veikti. – Ir ką galvoja motina? Kaip ji gali manyti, kad keturių asmenų pakaks paruošti salą sezono pradžiai, ką jau kalbėti apie vestuves? Nerūpestingas Sansijos patikinimas, kad turi pakankamai darbuotojų, buvo nieko vertas. Jie jau turėtų būti čia, dažyti, valyti ir rūpintis, kad poilsiavietė vėl taptų puikios būklės.
Apsisukusi ji apsižvalgė ir giliai įkvėpė pamačiusi aukštą, plačių pečių figūrą, einančią prie artimiausio namelio ir dingstančią viduje, tarsi turėtų visas teises čia būti. Ana ištiesino pečius ir pajuto užplūstantį pyktį. Ženklai gana aiškūs – čia privati teritorija. Nedvejodama ji tiesiausiu įmanomu keliu, braudamasi per suvešėjusius medžius ir krūmus, beveik nejausdama, kaip aštrios šakos brėžia odą, nužingsniavo prie namelio.
– Atsiprašau, – vos tik pasiekė namelį, ispanų kalbos akcentas kaipmat išgaravo. – Ką, velniai griebtų, manaisi darantis?
Pasipiktinimas prasismelkė giliau, dar nespėjus pasireikšti sveikam protui. Ana sustojo, pamačius įsibrovėlį jai užėmė kvapą. Tai ne senas verslininkas, ramiai plaukiojantis jūroje. Tai piratas. Beveik dviejų metrų ūgio raumenų kalnas. Nė lašelio riebalų. Ne, nė centimetro riebalų. Po prasegtais baltais marškiniais buvo matyti nuogas kūnas. Būtų galėjęs drąsiai pozuoti Mikelandželui kuriant Dovydo skulptūrą. Trumpai kirpti tamsūs plaukai ir dar tamsesnės akys arogantiškai nužiūrinėjo ją nuo galvos iki pirštų galiukų, ir ji drebėjo iš įsiūčio.
Iš įsiūčio ir suvokimo, kad ji purvina, be makiažo, apsivilkusi senais suglamžytais marškinėliais ir susirišusi plaukus. Ana atsispyrė pagundai rankomis pasitaisyti marškinėlius, papurtyti plaukus ir kaip įmanydama stengėsi nekreipti dėmesio į zvimbimą viduje, kol vyras žvilgsniu klaidžiojo jos kūnu.
– Darantis? Svarstau, tai viešbutis ar aikštelė filmui apie katastrofą kurti, – pasigirdo sunkus angliškas akcentas.
– Mes dar nebaigėme ruoštis sezono atidarymui, – kaip įmanoma išdidžiau atsakė Ana, bet skruostus nutvilkė karštis, kylantis dėl tamsių vyro akių gelmės.
– Nebaigėte? Jūs nė nepradėjote. Nenumanau, kokias suktybes sugalvojote, señorita4, bet mano sesers vestuvių į jas neįtrauksite.
– Jūsų sesers?
– Esu tikras, kad ji ras vietą savo vestuvėms kur nors kitur, – vyras apsisuko, buvo akivaizdu, kad ketina traukti apžėlusiu keliu atgal į prieplauką.
Ana stengėsi iššifruoti vyro žodžius. Didelės vestuvės, modelis, renginys, įtraukęs mamą į tokią painiavą, kad ji pasiryžo pasikviesti abi dukras, renginys, kuris turėtų padėti mamai sugrąžinti viešbutį į buvusius laikus. Mamos negebėjimas vadovauti verslui privedė prie esamos situacijos, tačiau Ana negalėjo leisti, kad jos vaikystės žaidimų aikštelė, jos mylimų senelių palikimas išnyktų. Kad ir kas tas vyras, ji privalėjo jį įtikinti neatsisakyti vestuvių saloje.
– Jūs nuotakos brolis?
– Si,5 – vyras nestabtelėjo.
Žvalgydamasi