Fantazijos komedija
StaVlе Zosimоv Premudroslowski
© StaVlе Zosimоv Premudroslowski, 2019
ISBN 978-5-0050-7549-9
Создано в интеллектуальной издательской системе Ridero
RABUKA PIRMAS
apulase pirmiausia
plikas žvirblis
Toli toli nuo buvusios SSRS (dabar Kazachstanas) ir Kinijos sienos, Semipalatinsko srities pietryčiuose, netoli Ayaguzo miesto, išverstą kaip «O jautis», buvo branduolinių bandymų vieta su užkrėsta radioaktyvia atmosfera, gauta dėl girtų dirbančių mokslininkų aplaidumo. Aplinkos aplinkoje dažnai pradėjo vykti skirtingos mutacijos, skirtingos mutacijos: tada ant vienos avienos kūno gims dvi galvos; tada dvi uodegos – prie driežo ar gyvatės; tada trys pėdos ir viena ranka nuo Temujino (Čingischano), vietinio gyventojo, palikuonio. Ir atsitiko, kad gimė normalūs, pavyzdžiui, žvirblis Stasyanas.
Jo kūne nebuvo jokio kūno defekto, viskas buvo kaip reikėjo: uodega, bukas, akys ir dar daugiau… Viskas buvo kaip žvirblis, bet jis turėjo problemų su plunksna. Tiksliau, visai nebuvo plunksnų, o jis buvo visiškai plikas. Ir todėl nuo pat gimimo jis, sunkų savo gyvenimą, buvo priverstas praleisti žemėje, blogiau nei višta, kad bent šiek tiek virpėtų. Bet ne blogiau nei koks šuo ar driežas, benamis ar pelė… Trumpai tariant, niekada neatsikelk į dangų, kaip jų plunksnos artimieji, kurie piktybiškai šaipėsi į jį šaukdami ir žemindami, šaukė iš lizdų, jau plunksninius jauniklius. Ir net Stasyanas ištuštėjo tiesiai ant jo – plikas žvirblis sielvartingai nuleido galvą ir čiulpė jo sieloje, tekėdamas aplink kažkieno paukščių mėšlus. Ir taip kiekvieną dieną. Bet jis tikrai norėjo skristi tiek, kad sapne jis buvo miego mėgėjas, ne kartą bandė skristi aukštyn, tada tikrovė nėra svajonė ir jis, šokdamas į Java ir būdamas miegančiojo sapne, dar kartą aplenkė plikus sparnus, pašoko ir nusileido ant žemės..ir net atsitiko, sumušdamas jam kaktą, tada uodegos kaulą. Ko jis tiesiog nebandė, bet niekas nepakeitė jo plunksnų.
Kartą likimas vis dėlto pasigailėjo pliko apšvitinto žvirblio, o vėl bėgdamas nuo benamės katės, norėjusios jį praryti, susidūrė su supuvusiu varnos lavonu. Ligotinės kirmėlės mirusįjį gerai apdraskė, o plunksnos tiesiog gulėjo ant žemės skeleto šalia žmogaus šiukšlių dėžės. Jis paėmė dvi plunksnas su savo letenomis ir mojavo jomis kaip sparnais, o jis, apsivertęs, pakilo nuo žemės. Jis svajojo, kad yra erelis, plazdantis aukštai danguje ir stebintis šią pliką katę pusryčiams, kuri tuo metu stengėsi sugauti ir pagrobti vargšą vyrą, neįgalųjį, kuris nukentėjo dėl nekokybiškų branduolinių bandymų su daliniu spinduliavimu į atmosferą. Bet laikant plunksnas jo letenose ir gniaužiant pirštus, buvo nepatogu nusirengti ir nebuvo įpratęs lipti aukštyn kojomis, juolab kad nebuvo plunksniškos uodegos ir Stasyan negalėjo valdyti, todėl pasisukti į kairę, į dešinę, aukštyn ir žemyn, jis turėjo nusileisti, pasisukti. su snapu ir plaka atgal į dangų. Taip, tualetu neini aukštyn kojomis. Aš turėjau atlikti avarinį nusileidimą, dėl kurio buvo sužeista kaukolė ir snapas, nes paprastai jie taip pat juos sulėtino. Žinoma, jis išmoko taip skraidyti ne taip seniai, kol plunksnas atėmė artimieji ir jis vėl pradėjo gyventi, išgyventi, bėgti ir slėptis. Bet sekančio persekiojimo metu jis vėl atgavo, bent šiek tiek panašus į žvirblį, net apverstą aukštyn kojomis, ir pasveiko. Bet kartą Stasyanas nesėkmingai išsilaipino šviežiame, žmogaus, benamio, vis dar šilto, želė primenančio, rūgščiai kvepiančio virškinimo trakto produktu. Žodžiu, šūdas. Jausmas nebuvo malonus, o nusiprausti reikėjo, tačiau trūko vandens: juk stepių zona. Žmonės ima vandenį iš šulinio. Upė išdžiūs iki vasaros vidurio, dar šešis mėnesius nebus lietaus, saulė yra savo zenite. Turėsime laukti, kol šūdas išdžius ir dings savaime – Stasyanas garsiai susimąstė ir, eidamas į saulėtą pusę, gulėjo ant nugaros ir pradėjo laukti.
O tuo metu netoliese artėjo žalių mėšlo muselių spiečius, apie kurį Stasjanas neturėjo net minties. Ne, jis gyvenime matė musių ir netgi jas valgė, o tik negyvas ir sausas, kaip alaus krekeriai. Gyvieji paprastai jį suko ratu, kad netaptų trupiniais, už savo paukščio skrandžio. Galų gale paukščiai kramto skrandį. Ir šiuo metu nesąžiningas aromatas ir neatpažįstamas žvilgsnis, tarsi vienkartinis arklio mėšlas, slėpė savo plėšraus paukščio medžioklės pobūdį, didžiulį musėms. Rojus apsuko žvirblio galvą virš maišo ir nusileido priešpiečiams, iškart nardė, bet jo nebuvo. Kraikas buvo storas prieš akis, o šūdiškai riebių musių kojos prilipo prie viso kūno. Kartkartėmis musės pasislinko vietoje, taip neleisdamos savo letenėlėms prilipti prie maisto. Pagrindinis musės, tik norėjo duoti įsakymą pakeisti vietas, kai jį sustabdė Stasjano atmerkta akis, priešais kurį jis buvo savo snapo gale.
– — Stovi!! Stasianas sušnibždėjo.
– — Kas tu toks?? – iš baimės paklausė vadovas – - Aš esu tavo šeimininkas, supranti?
– — Taip.
– — Pakviesk, mano verge!
– — Honey … – - Kaip?
– — Medus…
– — Vyresnysis musės medus?
– — Galite tiesiog: «skristi medaus».
– — Skrisk medumi … – Stasianas papurtė galvą. – kodėl medus?
– — Saldus, žinai? Bitės nešioja…
– — Medus, ar kas?
– — Jūsų nuomone – medus, bet mūsų nuomone – medus. Na, mes skridome…
Pagrindinės musės bandė nuplėšti jos letenėles, bet jau buvo per vėlu, ir jos vienu metu plazdo sparnais, tačiau gravitacija žvirblį sulaikė nejudėdamas, ir jis suprato, kad reikia šokinėti ir tvisti:
– — Eureka!!! – ir jis atšoko atgal kaip devintukas. Musės sugavo oro srautą ir pliką žmogų nešė aukščiau žemės. Iš netoliese esančios šiukšliadėžės ta pati katė žvilgčiojo ir šoktelėjo link gyvo, šurmuliuojančio rudo skraidančio vienkartinio.
– — Aukščiau, aukščiau, skraidyk medaus!!! – sušuko Stasjanas žmonėms ir katėms nesuprantama kalba, tačiau musės suprato jį ir po to, kai penkioliktasis jų draugas buvo suvalgytas, iškart šimtu procentų pakluso jo įsakymams. Taigi jis tapo spiečiaus šeimininku, o buvęs jų vadas savanoriškai sutiko šturmano pareigas ir visų jo artimųjų asmenyje sutarė, kad jei Herras Stasyanas jų nenuvilia, jie bus pasirengę jam ištikimai tarnauti. Taigi plikas apšvitintas žvirblis pateko į paukščių gretas ir, be to, jis, kaip tikras erelis, pradėjo skraidyti dvigubai greičiau nei jo artimieji ir aukščiau.
Didžiulis erelis svyravo danguje ir pamatė konkurentą, artėjantį nuo žemės. Prieš kaimą niekas negalėjo ir neturėjo teisės pakilti į Erelio lygį, o šis …?!? – tiesiog pasigyrimas ir nežinojimas!! – pagalvojo erelis ir, pagriebęs Stasyaną, skriejo savo letena ir nunešė jį prie savo baisaus, galingo, didelio buko.
– — kas tu toks???? jis, kaip gramofonas, gurkštelėjo į visą dangų ir pliaukštelėjo akimis kaip tikras alpinistas, spjaudydamas ant žvirblio dvokiančias kaladines seilutes iš plėšrūno, tarsi mikrofono dainininkas ir pūtdamas prilipusias muses. Pora šimtų musių buvo išpūsta iškart, be letenų.
– — Yaa? Uh, aš tai… Erelis. – apstulbęs drebančiu balsu atsakė Stasjanas. – kaip tee, uh… taip pat plėšrūnas.
– — Laikykis savininko, mes su tavimi!!! – šūktelėjo choras ir pašnibždėjo, likęs pusė milijono skraidė.
– — erelis, ar kas?! Taip? – erelis atidarė savo buką tiek, kad jame tilptų ne tik žvirblis, bet ir musės, kurios visai nebijojo, o veikiau: susiaurino akis ir iškart pažemino.
– — Aišku, aš esu Oryol!! – sušuko Stasyanas ir bandė išbristi iš po dangaus raumeningo monstro nagais. Bet erelis nuo vaikystės, kaip ir visi vaikai, bijojo erkinti, o jo noras sutraiškyti stribą ir apgaviką žlugo. Žvirblio išduotos musės iš visų jėgų, sparnai ir proboscis sukandžiojo kulną, erelio kojas.
– — Wah wah wah wah!!! – prievarta juokėsi tikras dangaus plėšrūnas, vietos geografine padėtimi, tada negalėjo jo pakęsti ir atkabino savo