Įsimylėti bosą. Barbara Dunlop

prisiminė, kaip ji stūmė karutį paraudusiais skruostais ir šiek tiek sudrėkusia kakta.

      – Norėčiau su jumis susitikti.

      – Gerai. Norite pamatyti sodų pavyzdžių ar atvažiuosite į biurą?

      – Į biurą. Ar šiandien įmanoma?

      – Mmm… – ji atsiduso. – Būsime ten maždaug po valandos. Ar bus per vėlu?

      – Ne, po valandos tinka. – Railis pažvelgė į laikrodį ir pamatė, kad buvo beveik septynios. – Ilga darbo diena? – nesusilaikęs paklausė.

      – Gana įprasta, – atsakė ji. – Railis?..

      – Susipažinome vakar vakare.

      Kalisa nutilo.

      – Klausėte, ar turiu sodą.

      – Megana klausė, ar turite sodą.

      – Turiu sodą. – Railis nužvelgė užpakalinį sodą ir pagalvojo, kad sodas namo priekyje – toks pat apleistas. – Galvojau apie tai, kad atėjo laikas jį sutvarkyti.

      – Ar tai pokštas?

      – Ne, noriu apželdinti savo sodą.

      Eštonas užvertė akis ir gurkštelėjo alaus.

      Kalisa vėl patylėjo, paskui prabilo:

      – Kokio dydžio sklypas?

      – Septyniasdešimt ir šimtas trisdešimt. Turiu ąžuolą.

      – Nuostabu.

      – Noriu pasakyti, kad tai viskas, ką turiu. Reta pieva ir vienas ąžuolas. Atrodo gana apgailėtinai. Nežinau, ar galėsite padėti.

      – Turėtume atvažiuoti ir pažiūrėti, – pasakė ji.

      – Geriau pirma pasikalbėkime. Aptarkime bendras idėjas.

      – Kaip norite. Septintą keturiasdešimt penkios, pone?..

      – Puiku, būsiu ten, – jis paspaudė išjungimo mygtuką.

      – Puiku, – pakomentavo Eštonas.

      Railis paėmė alų.

      – Nenoriu sakyti jai savo pavardės.

      Jis nenorėjo, kad Kalisa sužinotų, jog jiedu su Šeinu konkurentai. Gal ji ir nepažįsta Kolbornų, bet Railis norėjo tikėtis, kad greitai susipažins.

      – Tada susigalvok, – patarė Eštonas.

      – Nenoriu meluoti.

      – Bet ji atvažiuos į tavo namus ir turėsi išrašyti jai čekį.

      Railis jau buvo apie tai pagalvojęs.

      – Namas registruotas Eliso oro bendrovės koncerno vardu, o aš galėsiu sumokėti grynais.

      – Bet tai sukels įtarimų. Ji pamanys, kad esi nusikaltėlis.

      – Arba sąmokslininkas. – Railis susimąstęs gurkštelėjo. – Žinai, gal ir pavyks. Vakar pats apkaltinau ją šnipinėjimu. Jei ji pamanys, kad visada elgiuosi paranojiškai, nuspręs, kad toks mano charakteris.

      Eštonas sukikeno.

      – Galiu prisijungti ir aš? Atrodo, bus smagu.

      Kalisa negalėjo nuspręsti, ar Railis buvo paranojikas, ar slaptasis agentas, ar priklausė liudytojų apsaugos programai. Jis teigė, kad yra sąmokslininkas, bet ji netikėjo. Nepaisant to, kad tikras sąmokslininkas niekada taip savęs neapibūdintų, per pastarąją savaitę ji suprato, kad vienos svarbiausių jo charakterio savybių buvo sumanumas ir darbštumas.

      Jis pasirodė esantis normalus ir sukalbamas, ir ji nenorėjo galvoti, kad toks gražus ir seksualus vyras galėjo turėti rūpesčių su psichika. Tai būtų nesąžininga Čikagos moterų atžvilgiu. Daugiau pagalvojusi, Kalisa nusprendė apsistoti prie liudytojų apsaugos programos versijos.

      Railis pasiūlė sumokėti joms premiją, todėl atsidūrė pačiame klientų sąrašo viršuje. Atlikus paruošiamuosius darbus – išlyginus žemę ir išrovus piktžoles, pristatymo įmonės sunkvežimis atvežė smulkintų Kolorado plokščių. Ateinantį ketvirtadienį darbininkai turėjo išbetonuoti takelį.

      Kalisa nekantriai to laukė, ypač todėl, kad Railis sutiko išskirti pirties ir barbekiu zonas. Būtent taip ji būtų suprojektavusi savo kiemą, jei tokį turėtų. Žinojo, kad baigus darbą nuotraukos atrodys puikiai jų interneto svetainėje.