– Mano tikrasis vardas buvo Forpė.
– O pavardė – Smit. Tie, kas įvaikino Darsę, pakeitė ir jos vardą.
– Negali būti, – paprieštaravo Kalisa, nenorėdama pripažinti Meganos spėjimo logiškumo. – Tiesiog negali.
Megana gūžtelėjo pečiais, nebeturėdama ko pridurti.
Apžiūrinėjant moters nuotraukose veido bruožus, Kalisai spaudė krūtinę ir ėmė keistai mausti galūnes. Ji stengėsi suvokti naujieną.
Panašumas buvo per didelis, kad būtų atsitiktinis. Jei tai nebuvo sudėtingas nuotraukų padirbimo pokštas, buvo reali galimybė, kad ji turėjo slaptą dvynę.
– Turėtum jai paskambinti, – nusprendė Megana. – Gal ji gali suteikti mums paskolą.
– Netikiu, kad tai pasakei, – pasibaisėjo Kalisa.
– Ji ką tik ištekėjo už milijardieriaus.
– Na ir kas? – Kalisai visiškai nerūpėjo Kolbornų pinigai.
– Vos tave pamačiusi…
– Ji nepamatys manęs.
– Kodėl?
– Nes nebūsiu kaip tie žmonės.
– Tikrai? Kokie žmonės?
– Seniai prarasti giminaičiai, pasirodantys kaip tik tada, kai žmogus praturtėja.
– Neprivalai prašyti jos pinigų.
Kalisa neketino apsikvailinti.
– Nesvarbu, prašysiu ar ne. Jie pamanys, kad visus tuos metus laukiau, bet kaip tik dabar nusprendžiau pasirodyti.
– Greičiausiai ji pati tai pasiūlytų.
– Liaukis.
– Mes jai grąžinsime.
– Matai? – tarė Kalisa. – Net tu galvoji, kad siekiu pinigų. O pažįsti mane geriau nei kas nors kitas.
– Jai tikrai netrūktų kelių tūkstančių. Laikinai!
Kalisa išjungė naujienų svetainę ir atidavė draugei planšetę.
– Ne, ne ir dar kartą ne.
– Negali to ignoruoti.
– Stebėk mane.
Railis Elisas buvo susijaudinęs ir išsigandęs. Jis neseniai išplėtė aviacijos fabriką, pasirašė svarbią pardavimų sutartį, už milžinišką paskolą nusipirko komercinį pastatą ir jo kreditas pasiekė maksimalią ribą. Eliso oro bendrovė žengė į visiškai naują egzistencijos etapą.
– Tuojau pakelsiu jungiklį, – tarė jis Veidui Kormakui Sietle, su kuriuo kalbėjosi telefonu.
– Sveikinu, – tarė Veidas. Jam priklausė įmonė Zoom Tac, tiekianti didžiąją dalį dalių naujiesiems E-22 lėktuvams.
Railis pakėlė jungiklį ir patalpą apšvietė lempos. Įsijungė kompiuteriai ir visi techniniai įrenginiai. Šimtas darbuotojų linksmai pasveikino vieni kitus.
Iš tiesų jis neįjungė visko vienu jungikliu. Stotyse dirbantys prižiūrėtojai ir meistrai įjungtas šviesas priėmė kaip ženklą pradėti. Buvo rugpjūčio šešioliktoji, aštuonios valandos ryto, pirmoji darbo naujoje vietoje diena.
Railis visiems pamojavo ir pasveikino nuo pakylos trečiame aukšte.
– Laikrodis pradėjo tiksėti, – pasakė jis Veidui.
Jaudulys pamažu nurimo ir visų dėmesys nukrypo į užduotis.
– Dabar telieka panaikinti trukdžius tiekimo grandinėje, – tarė Veidas.
– Pagaliau atvyko pagal užsakymą pagamintos kniedės. Geros kokybės, iš lakštinio metalo. Ar gavai naujųjų dalių sertifikatus? – Railis tilteliu nuėjo į savo kabinetą, storos durys nepraleido triukšmo.
– Vaikinai tuo rūpinasi.
– Puiku, – jis susmuko kėdėje.
Naujas kabinetas buvo nedidelis ir praktiškas, su dideliais langais, atveriančiais gamyklos vaizdą. Gamybos ir pardavimo vadybininkų kabinetai buvo šalia, o įvairių skyrių prižiūrėtojai turėjo postus visoje gamyklos teritorijoje.
Iš įpročio po visų pastarųjų statybų Railis mūvėjo darbines kelnes su kišenėmis, vilkėjo sportinius marškinėlius ir avėjo plienu kaustytus batus. Jis norėjo nusileisti laiptais ir prisijungti prie darbininkų, bet suprato, kad turėjo likti prie vairalazdės.
Įmonėje trijose pamainose dirbo daugiau kaip šimtas penkiasdešimt darbuotojų. Jiems reikėjo vadovo, o ne kolegos. Jis turėjo susikaupti į strateginius įmonės tikslus.
– Sėkmės, – palinkėjo Veidas.
– Pakalbėsime po kelių dienų, – atsakė Railis ir baigė pokalbį.
Atsirėmęs kėdėje, jis susimąstė apie tėvą, Daltoną Kolborną. Šis vyras niekada nepripažino Railio teisėtu sūnumi, niekada neparėmė ir nepadrąsino. Nepaisant to, vyrų gyvenimai pakrypo panašiomis kryptimis.
Railiui buvo smalsu, ar tėvas jautėsi taip pat tuo metu, kai jo sukurta įmonė pamažu ėmė augti. Ar jis taip pat išgyveno jaudulį ir baimę? Daltonas įkūrė multimilijoninę aviacijos įmonę, tad turėjo pasinaudoti visomis gyvenime pasitaikiusiomis galimybėmis.
Visą jo turtą paveldėjo Šeinas Kolbornas. Jis buvo teisėtas paveldėtojas, auksinis vaikas.
– Nagi, Šeinai, – kreipėsi Railis tuščiame kabinete, gailėdamasis, kad neturi tekilos ar bent jau alaus, kad pakeltų tostą. – Pažiūrėkime, ar neteisėtas tavo brolis gali tapti lygiaverčiu konkurentu.
Supypsėjo telefonas – atėjo žinutė. Railis nuvijo mintis į šalį ir pažiūrėjo. Žinutė buvo nuo studijų draugo Eštono Vatsono. Ten buvo nuotrauka su užrašu: Netekau žado.
Netrukus atėjo antra žinutė: Susipažinau su nuotaka.
Railis smalsiai paspaudė nuotrauką. Joje buvo Šeinas, vilkintis smokingu, su dailia moterimi kaštoniniais plaukais, balta nėriniuota suknele. Ji buvo liekna, ryškiomis žaliomis akimis ir nepriekaištinga oda, ir neabejotinai gautų dešimtuką seksualumo skalėje. Nors, kalbant apie Šeiną, to buvo galima tikėtis.
Kabineto durys atsivėrė ir įžengė Eštonas.
– Ji tikras perliukas. Pavojinga, kaip visos.
– Neatrodo pavojinga, – nesusilaikęs paprieštaravo Railis. Moteris atrodė graži, stilinga ir labai laiminga. Tiesa, ką tik buvo ištekėjusi už milijardieriaus, o prabangios vestuvės, kaip buvo rašoma, kainavo kelis šimtus tūkstančių dolerių. Tai būtų pavertę net pačią pavojingiausią moterį laiminga.
– Jei jos nesupykdai, – tarė Eštonas.
– Iš kur ją pažįsti?
– Ji buvo Dženiferės kambario draugė.
– Dženiferė?
Eštonas perdėtai atsiduso ir atsisėdo ant vienintelės kėdės lankytojams.
– Susitikinėjome keturis mėnesius.
– Ar buvau ją sutikęs?
– Taip, bent kartą. Neabejoju, kad buvai. Šviesūs plaukai, žydros akys, puikios kojos.
– Apibūdinai visas merginas, su kuriomis susitikinėjai nuo studijų laikų.
– Ji buvo kitokia. Bet nesvarbu. Šeinui nepasiseks. Galėčiau lažintis.
– Geriau ji būtų