– Supratau.
– Aš dar nebaigiau, – Holkomas pamojo Geibui sėstis, šis taip ir padarė. – Turime aptarti dar vieną reikalą.
– Ar kilo kokių keblumų? – paklausė Geibas dar labiau suraukdamas kaktą.
– Kaip suprantu, man kitais metais pasitraukus, ketinsite siekti apygardos prokuroro posto.
– Taip, pone. – Siekti aukšto valstybės tarnautojo posto buvo dar vienas Geibo profesinės karjeros etapas. Pirmiausia taptų apygardos prokuroru, tada pasidarbuotų įstatymų leidybos srityje, o laikui bėgant gal patektų į Kongresą. Jis manė, kad su šiais siekiais teks dar kelerius metus palūkėti. Tačiau Holkomas pareiškė, jog trečios kadencijos nesieks, ir Geibui teko skubiau imtis numatytų veiksmų.
– Manau, kad jums reikės mano pritarimo.
– Labai tikėčiausi.
Holkomas ką tik pripažino, kad Geibas geriausias kaltintojas. O tai turbūt šį tą reiškia.
– Jūs puikus teisininkas, Geibai. Jauniausias Specialiųjų nusikaltimų tyrimų biuro vadovas. – Holkomas atsirėmė į atlošą ir Geibui iš jaudulio ėmė smarkiau plakti širdis. Taip ir bus. Holkomas jį užtars. Jo remiamas, jis taps pirmu kandidatu į apygardos prokuroro postą.
– Deja, aš negaliu duoti pritarimo.
Pala, kodėl?
Jis jau buvo bedėkojantis, žodžiai įstrigo gerklėje ir Geibas vos susilaikė nesukosėjęs.
– Nesuprantu.
– Būdamas apygardos prokuroru ne vien nagrinėsite bylas, – Holkomas užsikėlė koją ant kojos. – Būsite padalinio veidas. Atstovausite žmonėms.
– Manote, kad tam esu nepasiruošęs?
Holkomas pasukiojo žiedą su antspaudu, kurį visada mūvėjo ant dešinės rankos mažojo piršto.
– Nemanau, kad Manhatano gyventojai pasirengę jus priimti.
– Ką norite tuo pasakyti? – Geibas pasitrynė sprandą. Jau nuo ketvirtos klasės buvo teisybės gynėjas, net įsiprašė budėti koridoriuje, kur mokytojams nematant pasitaikydavo patyčių. Kai puikios ateities perspektyvos ėmė slysti iš rankų, jis pasijuto lyg perlietas šaltu vandeniu. Išmušė šaltas prakaitas. Apėmė bloga nuojauta.
– Paaiškinsiu jums taip, – Holkomas atrėmė smakrą į sunertus pirštus. – Ar prisimenate Šeimų teisinės paramos centro atidarymo iškilmes?
Geibas sudrebėjo.
Kaip galėtų tai pamiršti?
Per tas iškilmes Geibas pirmą ir vienintelį kartą buvo paprašytas pavaduoti Holkomą. Ir viskas, nuo pradžių iki galo, baisiausiai nesisekė. Nepadėjo nė įgūdžiai įgyti teismo salėje. Suklydo sakydamas vicemero pavardę, netyčia įžeidė gubernatoriaus žmoną, kirpdamas tą nelemtą kaspiną išmetė didžiausias žirkles. Tai dar ne viskas. Prasčiausiai ėjosi per iškilmingą svečių priėmimą, kai jis turėjo bendrauti su svečiais. Šnekučiuotis. Būti žavus.
Jis stengėsi. Tačiau pokalbiai išeidavo nevykę. O jis pats buvo ne žavesnis už skelbimų stulpą. Galiausiai jis išėjo anksčiau laiko, pareiškęs, kad turi ruoštis kitos dienos bylos nagrinėjimui.
Galėjo stovėti priešais Aukščiausiojo teismo teisėjus juodomis tunikomis. Priešais prisiekusiuosius. Bet kai tekdavo kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis…
Būdavo visiška katastrofa.
– Likite ten, kur jaučiatės saugus, – pareiškęs savo nuomonę Holkomas pasisuko su kėde pasiimti kažko nuo spintelės. – Bendravimas su žmonėmis tikrai nėra stiprioji jūsų savybė. Tačiau tai įeina į apygardos prokuroro pareigas.
– Galiu pasistengti, – nepasidavė Geibas. – Suteikite man progą.
Holkomas pasisuko veidu į jį ir mąsliai pažvelgė primerkęs akis.
– Pasakysiu štai ką. Po keleto savaičių vyks Šv. Dženaro šventė.
– Taip.
Italų ruošiama mugė buvo vienas iš svarbiausių Niujorko renginių.
– Aš kasmet joje dalyvauju. Prisidėkite ir jūs, ir jei įrodysite, kad jaučiatės gerai tarp daugybės žmonių, aš dar pasvarstysiu.
– Jaučiuosi gerai?
– Pasižmonėsite. Pabendrausite. Įrodysite, kad galite įtikinti juos už jus balsuoti.
– Dalyvausiu.
Geibas pakilo, kartu ir Holkomas, jis ištiesė Geibui ranką.
– Sėkmės.
– Ačiū. – Sėkmės jam prireiks. Liko mažiau nei mėnuo įprasti gerai jaustis plūstančioje į šventę minioje. Ir nė menkiausios užuominos, kaip tai padaryti.
– Kažkodėl neatsako, – Devinė paspaudė mobiliojo telefono ryšio nutraukimo mygtuką.
Jos bosas ir mokytojas Leo Zambranas pakėlė akis nuo tatuiruojamo trigalvio raumens ir nusišaipė.
– Kalbi juk į žinučių gaviklį, ar ne?
– Tas padugnė privatus detektyvas išjungė savo telefoną.
Devinė sukiojosi savo darbo vietoje Vašingtono Aukštumose įsikūrusiame Įamžintų aukštumų tatuiruočių salone, kuriame ji dirbo nuo aštuoniolikos metų, po to kai Leo užtiko ją nakvojančią sandėliuke. Užuot išspyręs lauk, jis pasiūlė jai dirbti mokine ir taikstėsi su ja net ir tokią dieną kaip ši. Gerai, kad jos klientas vėluoja. Kai tokia nuotaika, galėtų netyčia įbesti jam adata.
– Čia tas, į kurį Menis patarė tau kreiptis, – popierine servetėle Leo nušluostė kraujo lašą nuo kliento rankos ir atidžiai apžiūrėjo savo darbą. Ant rusvos Hektoro odos ėmė ryškėti tamsus fenikso, kylančio iš Bokštų dvynių griuvėsių, kontūras. – Jo pusseserės draugės sesers draugas ar kažkas panašaus?
– Aha. Tas mulkis mane apmovė. Paėmė tūkstantį dolerių avanso, pasakė, kad seka karštais pėdsakais, ir dingo iš akiračio, – norėdama nusiraminti Devinė žingsniavo tarp savo ir Leo darbo vietų, saugodamasi, kad neapverstų autoklavo ir neišdrabstytų sterilių instrumentų.
– Ar Menis negali susekti, kur jis yra?
Jų pasiuntinukas žino viską apie visus Aukštumose. Devinė papurtė galvą.
– Jis bandė. Sako, kad tas vyrukas maždaug prieš tris dienas metė savo merginą ir spruko lėktuvu į Majamį. Gal tai jo pirma stotelė pakeliui į San Chuaną. Kaip aš dabar surasiu Viktorą? Mano paieškos atsidūrė aklavietėje. Ir neturiu pinigų pasamdyti ką nors kitą. Po velnių, reikėjo ištisų mėnesių tam tūkstančiui sukaupti.
Devinė sugniaužė kumščius. Jai kėlė nerimą ne vien pinigai, nors tūkstančio dolerių praradimas – didžiulė nesėkmė. Pirmą kartą per daugelį metų ji pajuto viltį surasti brolį, bet toji viltis buvo iš jos atimta, ji liko be pinigų, prislėgta ir įširdusi ant vagies.
Be to, prieš keletą savaičių dienraštyje The New York Times teko skaityti straipsnį apie Bronkse veikusius suaugusiųjų, turinčių proto negalią, globos namus; tie globos namai buvo uždaryti, kai vietiniai žinių reporteriai paviešino, kad tų namų gyventojai buvo užgauliojami, stumdomi, spardomi, marinami badu ar net apspjaudomi. O jei Viktoras pateko į tokius namus?
– Prisiekiu, jei tas šiukšlė kada nors čia pasirodys, aš…
– Spirsi jam į kiaušus? – nusišaipė Leo ir grįžo prie darbo. – Kaip tam bjaurybei Fredžiui?
– Dar