Bet juk taip ir yra. Tik ji jau nebe paauglė.
Devinė nespėjo sugalvoti, kaip nesižeminant viską atitaisyti, nes taksi sustojo prie jos daugiabučio ir Geibas iššoko atidaryti durelių.
– Neišjunkite skaitiklio, – nurodė jis vairuotojui. – Greitai grįšiu.
Devinė prasispraudė pro jį, nepanorusi paimti jo ištiestos rankos, ir jis nusekė ją laipteliais prie paradinių durų.
– Ačiū, – tarė ji ir ėmė raustis rankinėje rakto. Kur, po galais, jis yra? Devinė norėjo įsmukti vidun, persirengti sportiniu kostiumu, sušlamšti indelį ledų su kava ir karamele ir pamiršti šį žeminantį vakarą. – Klausyk, dėl to ką anksčiau sakei automobilyje… Nesi nuobodus. Gal šiek tiek susikaustęs.
– Susikaustęs?
– Na, supranti. Senamadiškas. Neryžtingas.
Devinė spygtelėjo, kai Geibas apsuko ją ir klubais prispaudė prie durų.
– O kaip tau šitai?
Jis uždėjo rankas jai ant pečių ir įsisiurbė į lūpas. Atsipeikėjusi Devinė atsiliepė visu kūnu. Rankinė išslydo iš rankų, pamiršusi raktus ji apsivijo rankomis jam kaklą. Taršė plaukus, laikė tvirtai apglėbusi. Kai pravėrė lūpas, Geibas negaišavo, įslydo liežuviu į burną ir perbraukė juo per apatinę lūpą.
Pašėlusiai svaiginančios. Taip apibūdinusi jo lūpas ji nesuklydo. Galėjo jas bučiuoti valandų valandas. Netgi ilgiau. O tas slapukas liežuvis…
Tačiau tikrai suklydo pavadinusi jį neryžtingu.
Atsakydama Devinė braukė liežuviu jo dantis ligi pat lūpų kampučių. Sudejavęs jis keliu praskyrė jai šlaunis ir įsibrovė tarp jų. Devinė jau norėjo užmesti koją jam ant klubo ir imti trintis kaip striptizo šokėja aplink stulpą, bet Geibas netikėtai liovėsi ją bučiuoti.
– O, Devine, aš…
Ji įsirėmė jam į krūtinę, grumdamasi su pagunda nuplėšti jo puošnius marškinius.
– Jei imsi atsiprašinėti…
Jis atsitraukė ir susikišo rankas į kišenes.
– Taip rėši keliu man į kiaušus, kad jie išlįs per gerklę?
– Panašiai.
– Tada man belieka palinkėti tau labos nakties, – Geibas šyptelėjo lūpų kampučiu. – Ir saldžių sapnų.
Devinė atsirėmė į duris stengdamasi išsilaikyti ant kojų, o Geibas sėdo į taksi ir išvažiavo. Tik kai pradingo automobilio užpakalinių žibintų šviesos, ji pasilenkė ir ėmė ieškoti rankinės.
Moralės sergėtojas paveikė ją labiau nei koks kitas vyras.
Jis sužadino jai apetitą.
ANTRAS SKYRIUS
– Nelsonai! Tave kviečia bosas.
– Tuojau, – neatitraukdamas akių nuo kompiuterio ekrano Geibas pirštais bėgiojo po klaviatūrą. – Baigiu peržiūrėti šį prašymą.
– Bosas kviečia tuojau pat.
Geibas pažvelgė į boso pavaduotoją Džeką Kentfildą.
– Ko jis nori?
Džekas kilstelėjo petį.
– Kas žino? Bet turi kilti į septintą aukštą kuo greičiau.
– Gerai, – Geibas paspaudė išsaugojimo mygtuką, uždarė dokumentą ir atsistūmė nuo rašomojo stalo. Kvietimas į viršutinį aukštą galėjo reikšti tik du dalykus: arba jis susimovė ir gaus velnių, arba valdžia juo patenkinta ir jį pagirs.
Jis buvo nusiteikęs abejoms galimybėms.
– Sėkmės! – šūktelėjo Džekas pavymui, Geibui žingsniuojant lifto link. – Jei negrįši po dešimties minučių, pasiųsiu dingusiųjų paieškos grupę. Arba įkursiu atminimo fondą.
– Būtinai įspėk Timą, kad neskriaustų pagyvenusių žmonių. – Lifto durys atsivėrė ir Geibas įėjo vidun. – Jis man skolingas dvidešimt dolerių.
Durys pamažu užsidarė ir Geibas susimąstė, kas jo laukia viršuje. Niekaip nesugalvojo, už ką jam galėtų papriekaištauti. Nors, jei atvirai, nuo nakties parke su Devine praeitą savaitę, jis nebe visą dėmesį skyrė darbui. Be to, šis tas vyko ir prie jos namų durų.
Bučinys juodu ištiko kaip koks sprogimas. Dar niekada nebuvo patyręs tokio stipraus jausmo. Jis didžiavosi savitvarda. Gebėjimu pirma pagalvoti, o tik tada veikti. Kai Devinė pasidavė, viskas vyko akimirksniu – jos švelnios lūpos prasivėrė, pajuto jos šilumą ir moteriškus kūno linkius.
Pajutęs veržimą žemiau diržo sagties, Geibas mintyse paliepė sau: Raminkis, brolau. Laukia svarbus susitikimas. Galvok apie nekaltus dalykus. Mamytę. Obuolių pyragą. Autobusu į rekolekcijas vykstančius vienuolius.
Geibas kietai užmerkė akis. Nors bučiavo iš savanaudiškų paskatų, tai išėjo į gera. Pagaliau suprato, kodėl Karos neigiamas atsakymas jį veikiau pribloškė, nei pažemino. Buvo kvailys, kad jai pasipiršo. Kad rinkosi gyvenimo draugę pagal bendrus pomėgius ir politinius įsitikinimus. Kad manė, jog aistra rasis vėliau ir kils į viršų pamažu, kaip karuselės vagonėlis į pirmąjį kalnelį.
To nebūtų nutikę. Būtų nesąžininga taip elgtis su Kara. Ir su savimi.
Liftas skambtelėjo ir durys atsidarė, Geibas žengė į Manhatano apygardos prokuroro Tadijo Holkomo šventovę. Draugams jis – Tedis. Pavaldiniams – ponas Holkomas.
– Geibai, – Dorisė, pono Holkomo sekretorė nuo neatmenamų laikų, pakvietė jį pirštu. – Jis jau laukia.
Ji palydėjo jį į kabinetą, tris kartus didesnį nei jo paties. Apygardos prokuroras sėdėjo ne prie pilkšvo rašomojo stalo kaip Geibas, o prie masyvaus ąžuolinio. Ant lentynų prie sienų rikiavosi ryškiai mėlyni teisynai ir stori teisės mokslo veikalai, o tarp jų buvo sumaniai išdėlioti garbės raštai, laimėti trofėjai ir keletas šeimos nuotraukų.
– Norėjote mane matyti? – Geibas atsisėdo priešais stalą į vieną iš dviejų odinių krėslų.
Holkomas užvertė skaitomą bylą.
– Puikiai padirbėjai su Patersono byla. Įtikinai teisėją Morisoną leisti kaltinamajam padaryti pareiškimą.
– Ačiū, – Geibas atsilošė minkštame krėsle. Lyg būtų kitas pasirinkimas.
– Gal jau žinoma, kada bus paskelbtas nuosprendis?
– Paskirtas kitą ketvirtadienį.
– Gerai. Prašau pateikti visą informaciją.
Holkomas krenkštelėjo. Geibas įsitempė. Dabar paaiškės dėl ko buvo kviestas. Iš kitapus stalo Holkomas pastūmė jam bylą.
– Praeitą vakarą Parko gatvėje policija sulaikė įtariamąjį nužudymu.
Geibas linktelėjo. Apie tai buvo nuolat pranešama rytinėse naujienų laidose. Darbininkas buvo apkaltintas išprievartavęs ir nužudęs aštuoniasdešimt penkerių metų moterį ir kartu su ja gyvenančią slaugytoją. Liudytojas matė, kaip darbininkas išėjo iš to buto, o netrukus ten buvo rasti kūnai.
– Rytoj jam bus pareikšti kaltinimai. Bylos imsis Kentfildas.
Holkomas papurtė galvą.
– Noriu, kad pats imtumėtės šios bylos. Ji trauks visuomenės dėmesį kaip magnetas.
Geibas