– Na štai. Buvote pabučiuota, bet jei dabar nesiliausime, galime pasielgti dar nepadoriau. – Jau pakankamai nepadoru būti su ja dviese viešbučio kambaryje ir bučiuotis. – Be to, artinasi Napoleonas. Turiu eiti.
Amelija linktelėjo.
– Turite vykti į mūšį. Suprantu, – ji žengė atatupsta. – Ačiū, kad išgelbėjote, ir ačiū… už bučinį.
Edmundas nusišypsojo.
– Man buvo malonu.
Ji taip pat nusišypsojo. Jų žvilgsniai susitiko.
– Bus geriausia, jei jau eisiu, – jis perėjo kambarį ir pasiėmė paltą. Ji nusekė iš paskos, padėjo jam apsivilkti.
Sustojusi Edmundui už nugaros, Amelija jį apsikabino ir skruostu prigludo prie nugaros.
– Nenoriu, kad mane paliktumėte.
Edmundas taip pat nenorėjo jos palikti, jo ryžtas silpo su kiekviena akimirka.
Jis apsisuko vis dar jos glėbyje.
– Ar viskas bus gerai?
Amelija pakėlė į jį akis, kietai sučiaupė lūpas.
– Turės būti gerai.
Jos oda švytėjo lempos šviesoje. Plaukų kupeta supo veidą kaip aureolė. Jis stengėsi gerai įsiminti šį veidą, kad prisiminimas nuramintų mūšio lauke, kad nepamirštų, už ką kaunasi. Jei išgyvens – jei išgyvens, – kas žino, ar dar ją pamatys? Ar jis tai ištvers?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.