Už durų pasigirdo žingsniai. Amelija parodė jam pasitraukti toliau.
Jos motina pravėrė duris.
– Dieu merci!3 Aš taip jaudinausi.
– Visai be reikalo, maman, – atsakė Amelija.
Na, žinoma, vieną kartą ją paliko vieną ir du kartus vos nepagrobė!
– Išvykstame iš Briuselio, – tarė motina. – Tėvas susitarė, kad karieta anksti ryte nuveš mus į Antverpeną. Tarnaitė pažadins tave penktą.
– Būsiu pasirengusi, – durys prasivėrė plačiau, ir Amelija pasilenkė pabučiuoti motinos į skruostą. – Pamėgink numigti, maman.
Durims užsidarius ji dar minutėlę luktelėjo ir parodė Edmundui eiti kartu.
Pasiekus jos kambario duris jis ištiesė ranką laukdamas, kad ji paduotų raktą. Tuomet atrakino duris, atidarė ir pasitraukęs praleido ją pirmą, bet Amelija sudvejojo.
– Ar pirma galėtumėte apžiūrėti kambarį? – nervingai paklausė ji. – Truputį bijau eiti vidun viena.
Edmundas žengė per slenkstį. Židinyje degė ugnis, bet kambarys skendėjo šešėliuose. Ant židinio atbrailos radęs ploną ilgą žvakę ja uždegė lempas. Kambarys nušvito.
Pasiėmęs vieną lempą Edmundas perėjo kambarį netikėdamas, kad kas nors gali slėptis šešėliuose ir laukti progos užpulti Ameliją, tačiau norėjo patikinti ją, kad čia saugu.
– Nėra ko baimintis, – tarė jis ir pastatęs lempą ant stalo padavė Amelijai raktą. – Man išėjus užsirakinkite.
Amelija paėmė raktą ir paspoksojusi į jį minutėlę pakėlė akis į Edmundą.
– Ar privalote skubiai keliauti pas savo būrį?
Tai bus mažiausiai dviejų valandų kelionė žirgu.
– Dar turiu laiko, – atsakė Edmundas.
Amelijos pečiai atsipalaidavo iš palengvėjimo.
– Ar galiu pasiūlyti gėrimų?
– Nesivarginkite.
– Man joks vargas, – jai nusitraukus pirštines, Edmundas pastebėjo, kad jos rankos dreba. – Manau, Selė čia paslėpė butelį šerio. Gal įpilti?
Jis labiau mėgo brendį.
– Šerio? Kodėl gi ne?
Amelija surado butelį ir dvi taures.
– Prašau, prisėskite, Edmundai.
Ji įpylė po taurę jam ir sau. Saviškę užsivertė vienu mauku.
Edmundas laukė, kol ji prisės pirma. Amelija atsisėdo į krėslą ir įsipylė antrą taurę.
Ji vis dar buvo įsitempusi po vakaro įvykių. Edmundas nežinojo, ar pajėgs ją palikti, kol ji tokia sunerimusi. Tik pats nesuprato, kodėl jaučiasi už ją atsakingas. Amelija buvo tik gražus veidelis. Labai gražus veidelis, bet galbūt ją išgelbėjus tapo kažkuo daugiau? Kažkuo, kas jam rūpi?
Edmundas stebėjo, kaip ji užsivertė antrą taurę.
– Turėtumėte išsikalbėti apie tai, kas nutiko šį vakarą, – tarė jis pašnabždomis. – Vien šeris nepadės.
Amelija greitai pastatė taurę ant stalo.
– Įtariu, kad nepakaks laiko. Jūs turite joti į mūšį.
Edmundas pakėlė antakius.
– Prieš minutėlę norėjote, kad pasilikčiau, o dabar norite, kad išeičiau? Kaip čia yra, Amelija?
Ji žvilgtelėjo į duris ir nudūrė akis į kelius.
– Dabar nenoriu likti viena.
– Tuomet pasikalbėkim.
– Kodėl esate toks tikras, kad pasikalbėjus man palengvės? – plykstelėjo ji.
– Turiu tris seseris.
Karinga nuotaika dingo. Matyt, tokio paaiškinimo pakako.
– Tie siaubingi užpuolimai, – tarė Amelija visu veidu rodydama pasibjaurėjimą. – Mane išgąsdino, bet ką dar galiu pasakyti?
– Tuomet papasakokite, kas jums labiausiai kelia nerimą.
– Esu tikra, kad neturite tam laiko! – atkirto ji.
Edmundas kilstelėjo antakius.
– Ar tai tokia ilga istorija? – pajuokavo jis.
Amelija dirstelėjo jo pusėn. Nusišypsojo.
Jis suėmė taurę už kojelės.
Edmundas galėjo prisiekti Dievu, kad šypsodamasi ji buvo tikras pagundos įsikūnijimas.
Ar gali būti, kad pasikalbėjusi nusiramins? Amelija tuo labai abejojo, bet, jei jis išeis, liks viena. Viena visam likusiam gyvenimui. Kodėl jam nepasipasakojus?
Jai trūko drąsos. Šį vakarą pasitikėjimas vyriška gimine dingo, o Edmundas Samerfildas buvo vyras.
– Ar niekam neišpasakosite? Kad ir kas nutiktų?
Jis rimtai pažvelgė jai į akis.
– Prisiekiu savo garbe.
Edmundo žodžiai suvirpino sielą. Iš brolio žinojo, kad vyrai tokiais žodžiais nesimėto. Bent jau garbingi vyrai.
Edmundas atidėjo pareigą, kad saugiai nuvestų ją į viešbutį. Tai buvo garbingas poelgis.
Ji dvejojo, o jis kantriai laukė, daugiau nespausdamas kalbėti, neįtikinėdamas juokeliais.
Tačiau prabilus viskas taps tikra, ar ne? Tai, ką ji padarė, bus tikra. Tai, ką ji sužinojo, irgi tikra. Ir nyki ateitis taip pat taps tikra.
Amelija gurkštelėjo šerio.
Tuomet metė į Edmundą išdidų žvilgsnį ir įsipylė dar trečdalį taurės, bet šį kartą jos neužsivertė.
Amelija giliai įkvėpė ir surizikavo:
– Kaip jau žinote, kapitonas Fauleris ir aš neseniai susižadėjome…
Jis linktelėjo.
Negalėdama kalbėti apie tai ramiai sėdėdama, Amelija atsistojo ir ėmė žingsniuoti po kambarį.
– Brolis parūpino kvietimus į Ričmondo kunigaikštienės puotą. Į pirmąją mano puotą pas kunigaikštienę. Aš taip jos laukiau. Mane lydėti turėjo kapitonas Fauleris. Maniau, kad geriau būti net negali, ypač kai pasirodė pats Velingtonas! Velingtonas! Toje pačioje puotoje.
Nors Amelijos tėvas buvo vikontas, tai dar nereiškė, kad juos visur kviečia. Ir viskas dėl jos motinos. Ji buvo ne tik prancūzė, bet dar ir prasčiokė. Po revoliucijos jos šeima aktyviai dalyvavo Teroro valdyme, kai buvo kirsdinami britų aristokratų draugai ir artimieji.
Dėl to dauguma aukštuomenės Ameliją ir jos šeimą ignoravo. Šį sezoną ją visur kvietė tik todėl, kad Edmundo sesuo ištekėjo už vyresniojo grafo. Taip ji susipažino ir kapitonu Fauleriu. Amelija manė, kad skandalinga šeimos istorija jam nerūpi. Bent jau jis taip sakė.
Edmundas pertraukė jos prisiminimus.
– Girdėjau, puota baigėsi anksti.
Ji susiėmė.
– Taip. Kai Velingtonas pranešė, kad Napoleonas žygiuoja link Briuselio, labai susijaudinau. Aš… žinojau, kad kapitonas Fauleris išjos į mūšį. Žinojau, kad gali būti, jog daugiau niekada jo nepamatysiu. Maldavau tėvų, kad leistų jam palydėti mane į viešbutį, o ne važiuoti