Laukinė katė. Sharon Sala

viduryje.

      – Ei! Palauk! Nenorėjau ant tavęs išlieti blogos nuotaikos. Ačiū, kad išgelbėjai man kailį.

      Vilsoną užliejo pasitenkinimo banga. Pasirodo, ne tokia ji šalta ir nedraugiška, kaip atrodo.

      – Taip… tikrai, bet nėra už ką.

      Ketė nužvelgė jo suveltus plaukus, mažą auksinį žiedelį ausyje ir nusprendė, kad jis jos nedomina. Tačiau melavo.

      – Dar kartą dėkui.

      – Kitą sykį atsargiau elkis su svarmenimis.

      – Būtinai.

      Tada Vilsonas prisiminė pakabutį.

      – Klausyk… ar nieko nepametei per gaisrą?

      Ketės širdis stabtelėjo ir vėl ėmė plakti.

      – Taip, tikrai pamečiau.

      – Ką? – pasitikslino Vilsonas.

      – Pakabutį. Sidabrinę katės figūrėlę. Vienintelis dalykas, likęs man iš vaikystės, kai… – Ji sudvejojo, tada mostelėjo ranka. – Jis buvo man brangus. Pasakyk, kad jį radai.

      – Radau.

      Ketė iš netikėtumo išpūtė akis.

      – O Viešpatie… tu rimtai kalbi, ar ne?

      Vilsoną nustebino toks staigus emocijų pliūpsnis. Juk tai tik pakabutis. Nežymi šypsena kilstelėjo kairį jo burnos kamputį.

      – Taip, ponia, aš rimtas kaip širdies smūgis.

      Ketė apsivijo rankomis jam kaklą ir karštai pakštelėjo į lūpas.

      Vilsonui dar nespėjus atsitokėti, Ketė atsitraukė ir sumušė su juo rankomis taip energingai, kad jam kone užsiliepsnojo delnas.

      – Negaliu tuo patikėti, – tęsė Ketė. – Buvau įsitikinusi, kad praradau jį visiems laikams. Ačiū tau! Neįsivaizduoji, ką jis man reiškia.

      – Pradedu suprasti, – tarė jis trindamasis degantį delną į sportinius šortus.

      Ketė žvilgtelėjo į laikrodį, tada vėl į jį.

      – Kur tu gyveni? Atvažiuosiu pasiimti. Arba gal geriau tu užvežk man. Štai… Duosiu tau adresą. – Ji išplėšė lapelį iš užrašų knygutės, kurią turėjo sportiniame krepšyje. – Užrašiau ir savo telefono numerį.

      Vilsonas stengėsi nesišypsoti. Būtų negerai, jei Ketė suprastų, kad jos telefono numerio ir adreso jam reikėjo ne mažiau nei jai pakabučio. Jis dar laikė lapelį rankoje, kai suskambėjo Ketės mobilusis.

      Ji susirado telefoną krepšyje ir pamačiusi, kas skambina, susiraukė.

      – Gaila, bet turiu atsiliepti. Paskambink man. Susitarsime dėl susitikimo vėliau.

      – Būtinai, – pažadėjo Vilsonas, tačiau Ketė jau buvo nuėjusi. – Keista, – sumurmėjo jis. Kai sužinojo, kad jis turi pakabutį, puolė į ekstazę, o dabar vėl dalykiška ir šalta.

      Na, dabar jis jau turi jos telefono numerį ir vis dar turi pakabutį.

      Jie vėl susitiks – tai tik laiko klausimas.

      Susirinkęs savo daiktus Vilsonas paliko sporto salę, buvo daug laimingesnis nei į ją įžengęs.

      O Ketei džiaugsmas virto kietu gniutulu viduriuose.

      – Mimi, kas atsitiko?

      Marša raudojo. Iš to, ką ji bandė pasakyti, Ketė tik tiek tesuprato.

      – Jis atleido tave? Tu tai nori pasakyti? Tas šunsnukis iš tikrųjų tave atleido?

      – Taip, – patvirtino Marša, tada Ketė išgirdo, kaip ji giliai, su pertrūkiais atsikvėpė. – Mane išvedė iš biuro, tarsi būčiau mėginusi pavogti įmonės paslaptis.

      – Ar įstengsi parvažiuoti namo? Gal nori, kad aš…

      – Man viskas gerai, – patikino ją Marša. – Tik širdį skauda. Netgi žinodama, jog jis siunta, nesitikėjau, kad galėtų padaryti ką nors tokio.

      – Aš atvažiuoju pas tave, – pareiškė Ketė. – Būsiu po…

      – Ne, ne, aš ne namuose, – pasigirdo Maršos balsas. – Po valandos esu užsirašiusi pas gydytoją. Susitiksime vėliau.

      – Kelintą valandą? – neatlyžo Ketė.

      – Nežinau. Aš tau paskambinsiu, gerai?

      – Jei jau taip nusprendei, – nusileido Ketė. Jai nepatiko, kaip klostėsi reikalai, bet Marša juk suaugusi moteris. Reikėjo leisti jai pačiai išsilaižyti žaizdas.

      – Nusprendžiau, – patvirtino Marša. – Susitiksime vėliau.

      – Lauksiu, – tarė Ketė.

      3

      Ketė grįžo namo, greitai palindo po dušu, persirengė ir nerimastingai ėmė laukti Mimi skambučio. Jeigu būtų susipratusi paklausti, kas jos gydytojas, būtų palaukusi prie kabineto, bet nepaklausė, o Marša mobiliuoju telefonu neatsiliepė.

      Vidurdienis atėjo ir praėjo, kai Ketę galų gale visai nukamavo nerimas, suskambėjo mobilusis. Ji atsiliepė iš karto:

      – Mimi?

      – Ne, čia aš, – pasigirdo Vilsono balsas.

      Ketei širdis nukrito į kulnus.

      – Aš atsiprašau. Laukiu skambučio, turi paskambinti draugė, kuri pakliuvo į bėdą. Gal galiu tau atskambinti?

      Vilsonas nežinojo, ar ji išsisukinėja, ar sako tiesą, bet nusprendė, kad tai neturi reikšmės. Šiaip ar taip, tai gana greitai paaiškės.

      – Žinoma. Šiandien dirbu namie, o rytoj būsiu biure. – Jis padiktavo telefono numerį. – Sėkmės tavo draugei, – nerūpestingai tarė ir baigė pokalbį.