– Taip.
– Nieko nesakyk. Leisk spėti. Jis užsiuto, ar ne?
– Nori, kad nutraukčiau nėštumą.
– Ką tu jam pasakei? – neatlyžo Ketė.
Marša užvertė akis.
– O kaip tu manai? Juk žinai, kaip mes užaugome. Pasakiau jam „ne“.
– Tada jis ėmė siautėti?
Marša mėgino nusišypsoti, bet nelabai sėkmingai.
– Švelniai pasakyta. Markas mano, kad noriu jį apgauti. Bandžiau įtikinti, jog man iš jo nereikia nieko, tik kad paliktų darbe, bet jis netiki. Ir… jau grasino.
Ketės viduje viskas virte virė.
– Kaip grasino?
– Sakė, kad pakiš mane po velėna, – tarė Marša ir užsispaudė pirštais burną, tarsi negalėdama patikėti, jog ji ištarė šiuos žodžius.
– To jau per daug, – pareiškė Ketė ir norėjo stotis, bet Marša sulaikė.
– Neprasidėk su juo, – sudraudė ji. – Nežinai, kas jis per žmogus. Prašau. Dėl manęs. Nesikišk.
Iš pykčio įraudusiu veidu Ketė mėgino atvesti Maršą į protą.
– Bet, Mimi, tu…
Maršos veidas paniuro. Nors akys dar buvo pilnos ašarų, ji ryžtingai atkišo smakrą.
– Sakau tau… nesikišk!
Ketė atšlijo ir įsispoksojo į draugę netikėdama savo akimis.
Marša neketino trauktis negavusi Ketės pažado.
– Aš laukiu, – priminė.
Galiausiai Ketei neliko nieko kita, tik sutikti.
– Gerai, – ištarė ji nenoriai. – Bet įsidėmėk: jei tas tipas įtaisys tau bent mėlynę, jis bus mano.
Marša akimirką svarstė, paskui linktelėjo.
– Sutarta.
– Sutarta, – pakartojo Ketė, tada čiupo savo „Margaritą“ ir išmaukė iki dugno kaip vaistus. – Šlamštas, – sumurmėjo statydama tuščią stiklą ant stalo.
Marša skausmingai nusijuokė, kurį laiką Ketė juokėsi kartu su ja.
Vėliau, kai atnešė maistą, jiedvi valgė ir šnekučiavosi apie viską, išskyrus Maršą slegiančius rūpesčius, o Ketės neapleido jausmas, kad draugei virš galvos pakibo grėsmė. Ji nežinojo, kas nutiks, bet nuojauta nežadėjo nieko gero.
Kitas rytas išaušo pilkas, šaltas ir šlapias, dieną prisidėjo dar ir stingdantis vėjas. Ketė miegojo blogai, o kai pavykdavo užmigti, kankindavo košmarai apie Maršą. Ji susiraukusi basomis kojomis palietė šaltas grindis, įsispyrė į šlepetes ir ėmėsi rytinių darbų. Eidama per prieškambarį stabtelėjusi pasuko termostato rankenėlę. Dideliais žingsniais nužirgliojo į virtuvę, įjungė kavavirę ir nekantriai laukė, kol pribėgs pirmas puodelis.
Išgėrė iki dugno tikėdamasi, kad kofeinas nuramins gurgiantį skrandį, ir patikrino atsakiklį. Nebuvo nė vienos žinutės. Gal ir gerai. Banko sąskaitoje pinigų pakanka, gali kelias dienas ramiai padykinėti. Iki Kalėdų liko dvi savaitės, reikia nupirkti dovanas. Ir padaryti tai kuo greičiau, nors ilgai neužtruks. Butelį gero viskio Artui ir dovanėlę Mimi. O tada galės užsukti į sporto salę. Praėjo daugiau nei savaitė po pokalbio su Mimi apie Marką Preslį ir Ketė visą laiką jautė poreikį kaip nors nuleisti garą. Tai galima padaryti ir mankštinant raumenis.
Vilsonas buvo pakeliui į sporto salę, kai išgirdo atsivejančias sirenas. Vos suspėjo pasitraukti į šalikelę ir trys policijos automobiliai nurūko pro šalį. Persmelkė mintis, jog kažkam blogai, po kurios užplūdo savanaudiškas dėkingumas, kad ne jam.
Eismui gatvėje grįžus į įprastas vėžes jis nuvažiavo iki artimiausio šviesoforo ir pasuko į dešinę. Turėjo „Body Builders Inc.“ nario kortelę, tačiau užsukdavo ten tik retkarčiais. Didžiąją laiko dalį surydavo darbas, o būdamas namie stengdavosi atsigriebti ir išsimiegoti. Pabudęs šaltą apniukusią dieną Vilsonas nusprendė, kad bus visai ne pro šalį gerai išprakaituoti sporto klube.
Likus mažiau nei keturiems kvartalams iki tikslo jis pakliuvo į spūstį ir atpažino tris neseniai jį pralenkusius policijos automobilius. Be jų, čia buvo dar koks tuzinas kitų automobilių. Pastebėjęs pažįstamą policininką jis nuleido šoninį stiklą.
– Sveikas, Dautri, kas nutiko?
Pareigūnas atsisuko ir pažinęs jį priėjo arčiau.
– Banko apiplėšimas, paimti įkaitai, – paaiškino jis.
– Kuriame banke? – pasitikslino Vilsonas.
– Pirmosios federalinės kredito unijos, – atsakė Dautris.
Vilsonas susiraukė. Bankas buvo tiesiai priešais jo sporto klubą, vadinasi, pasimankštinti nepavyks… bent jau jame.
– Sėkmės, bičiuli, pasisaugok. – Atsisveikindamas Vilsonas pamojavo jam ir pasuko automobilį į šoninį skersgatvį. Čia buvo keli sporto klubai, kurie nereikalavo nario kortelės. Išbandys kurį nors iš jų.
Po kurio laiko, persirengęs sportine apranga, jis jau mynė dviratį „Bab Abs“ klube. Buvo gerai įšilęs, kai įėjo Ketė Diuprė. Ji mūvėjo ryškiai raudonas sportines kelnes, buvo apsiavusi smarkiai sunešiotais teniso bateliais. Kai nusimetusi apsiaustą ėmė rištis plaukus į uodegą, per senų pilkų marškinėlių audinį išryškėjo krūtys.
Vilsonas buvo iš tų, kurie tiki lemtimi, ir mintyse jai padėkojo, kai Ketė nesidairydama praėjo pro šalį.
Jis jau žiojosi pradėti šneką, tačiau jos veidas atkištu smakru neatrodė draugiškas ir Vilsonas nepratarė nė žodžio. Ketė priėjo prie „Didžiųjų laiptų“ treniruoklio ir, prieš žengdama ant tako, ėmė mankštintis norėdama apšilti. Po kelių sekundžių ji jau lipo laiptais.
Gana greitai Vilsonas suprato, kad spokso į ją, todėl prisivertė užgniaužti kylantį geismą ir tęsė pertrauktą pratimą. Dar penkiolika minučių jis mynė pedalus nepakeldamas akių ir tikino save, jog jei taip lemta, ji pastebės jį ir užkalbins. Jei ne, vadinasi, taip ir turi būti. Pats nesuprato, kokius proto žaidimus tylomis žaidžia, tačiau kažkodėl buvo įsitikinęs, kad nesvarbu, ko jis paprašytų, Ketė pasakytų „ne“. Kadangi Vilsonas buvo iš tų vyrų, kurie nemėgsta, kai jiems prieštarauja, nusprendė, jog geriausias būdas nelikti pažemintam – nepradėti kalbos pirmam.
Baigęs minti dviratį jis pakėlė akis ir pamatė, kad ji perėjo prie svarmenų, ir nustebo įvertinęs, kokius svorius ta mergina kilnoja. Šį sykį jis begėdiškai apžiūrinėjo ją, žavėdamasis puikia figūra ir jėga.
Kai pagaliau susiruošė baigti treniruotę, Vilsonas suprato, kad Ketė papuolė į bėdą. Ji kilnojo svorius niekieno neprižiūrima ir iškėlė dviem kartais per daug. Paskutinį sykį vos pajėgė išstumti štangą į viršų ir ištiesinti rankas, bet buvo akivaizdu, kad saugiai nuleisti jos ant laikiklių nebepakaks jėgų. Vilsonas suprato: bandant nuleisti štangą, ši nukris jai tiesiai ant krūtinės.
Šeši ilgi šuoliai nuo vieno salės galo iki kito ir štanga jau buvo jo rankose. Vilsonas saugiai nuleido ją ant laikiklių. Kai ji atsidūrė savo vietoje, jis pažvelgė žemyn. Ketė vis dar gulėjo ant suolo ir žiūrėjo į jį.
Ji suprato, kad persistengė, bet visą nerimą ir pyktį ant Marko Preslio išliejo kilnodama svarmenis. Pagaliau susigriebė pakliuvusi į keblią padėtį ir sutelkė visas jėgas stengdamasi nepasiduoti, nebuvo kaip šauktis pagalbos. Kai svarmenys stebuklingai buvo paimti