Drąsindama save Risė atsisuko į savo buvusįjį.
– Spėju atvykai čia ne tam, kad aptarinėtum mano liemenėlės dydį.
– Ne, – atsakė jis. – Nors ši tema man vis dar atrodo jaudinanti. Koks dabar tavo dydis? – Jis įkišo pirštą į jos korsetą šiek tiek kairiau nuo krūties mėgindamas išmatuoti – nuo šio netikėto prisilietimo ją perliejo karščio banga, kuri trumpam suparalyžiavo. – B?
Risė negalėjo išsiduoti, kaip jis ją veikė.
– Ne tavo reikalas.
– Tu visiškai teisi, – nerūpestingai pasakė jis.
Jų akys susitiko, sekundės bėgo, o ji jautėsi priblokšta ir negalinti susikaupti. Skęstanti Meisono žvilgsnyje. Lygiai kaip tada, kai buvo jauna studentė. Viskas dėl deginančių rudų akių ir vyriško piršto, lengvai glostančio jos odą. Jis netgi nelietė jokio jautraus taško.
Pelkė. Jis yra pelkė, Rise.
Staiga ji pajuto poreikį išsiaiškinti, kas supykdė ją dar labiau.
– Kai susitikome, buvau kvaila studentė, – pasakė ji. – Naivi jauniklė, tikinti romantiniais idealais.
Bet pasirodė, kad idealus labai lengva prarasti, nes per vienerius vedybinio gyvenimo metus jie nukrito kaip lapai rudenį.
Meisonas pagaliau atitraukė erzinantį pirštą ir Risės įtempti raumenys atsipalaidavo. Tada jis uždėjo ranką ant jos liemens, tarsi tikrindamas jo apimtį.
– Papildomi kilogramai tau tiko.
Jos širdis garsiai tvinksėjo, bet susivaldžiusi ji nutaisė abejingą veidą. Juk negalėjo išsiduoti, kaip jo pasirodymas ją paveikė.
– Man patiko tavo smėlio laikrodžio figūra. – Jo rudos akys nuslydo jos kūnu. Tame žvilgsnyje nebuvo nieko nepadoraus, tik rūpestis. – Dabar atrodai kaip pusė smėlio laikrodžio.
Risė sugniaužė kumštį atsisakydama praryti masalą. Meisonas mėgino išgauti jos reakciją. Bet ji nežais pagal jo taisykles.
Meisonas suraukė kaktą ir palietė tiulį ant šlaunų.
– Su suknele šiek tiek perlenkei lazdą, nemanai?
Įmantrus karoliukų ornamentas ant korseto buvo labai dailus, bet tiulio sijonas buvo išpūstas daugiau, nei ji norėtų, apgaubiantis jos kojas tarsi nežemiška svajonė. Bet su šia suknele ji jautėsi graži ir ypatinga. Dilanas vertė ją jaustis taip pat.
Kitaip nei Meisonas, kuris jų santuokos pabaigoje privertė ją pasijusti it purve.
– Palyginti su tuo, ką vilkėjai per mūsų vestuves… – Jis patrynė tiulį tarp pirštų ir susiraukė, o jo išraiškoje galėjai įžvelgti mąslų smalsumą. – Galvoju, ar tik nesistengi kažko kompensuoti.
Risę užplūdo pyktis ir ji nubraukė jo ranką į šalį, nekreipdama dėmesio į šiurpuliukus, nuvilnijusius ranka. Jos kūnas paprasčiausiai reagavo į prisiminimus. Tai neturėjo nieko bendra su pačiu Meisonu.
Risė atsisuko į jį pasiruošusi mūšiui.
– Patikėk manimi, Meisonai, – griežtai pasakė ji. – Aš tikrai negalvojau apie mūsų tragiškas vedybas, kai rinkausi šią suknelę. – Negana to, kad turėjo vestuvių planuotoją, kuri abejojo kiekvienu Risės sprendimu, dabar ji dar turėjo aiškintis prieš buvusį vyrą? – Tau geriau išeiti.
– Bet aš ką tik atėjau.
– O aš netrukus išteku. Tad neturiu laiko tavo patologijai.
Jo akys išsiplėtė iš netikėtumo.
– Patologijai?
Tarp jų įsivyravo tyla ir Risė atlaikė įtemptą Meisono žvilgsnį, nusprendusi nepasiduoti. Ji puikiai žinojo, apie ką kalba. Kai prieš daugelį metų jis grįžo iš Afganistano, jie šokinėjo aplink jo problemas tiek ilgai, kad pakaktų medžiagos dviem Šok su žvaigžde sezonams.
Risė nuoširdžiai mėgino padėti.
Bet Meisonas nuolat ją atstumdavo.
Jos buvęs vyras galiausiai nutraukė žvilgsnių varžybas ir patraukė durų link. Risė apsidžiaugė, tikėdamasi, kad jis įsižeidęs išeina. Bet, užuot tai padaręs, jis apsisuko ir susmuko Liudviko XV-ojo stiliaus krėsle. Jos viltys žlugo. Jis ištiesė ilgas kojas – gerokai nudėvėti džinsai pabrėžė jų tvirtumą – ir susikryžiavo kulkšnis. Tingi poza tebuvo vaidyba. Nes po nerūpestinga laikysena slėpėsi budrumas, tarsi jis nuolat tyrinėtų aplinką, stebėdamas kiekvieną smulkmeną. Ieškodamas pavojų. Pasiruošęs reaguoti.
Išskyrus situacijas, kai buvo kalbama apie santykius.
– Patologija, – pakartojo jis ir atrodė gerokai pralinksmintas.
Risės susierzinimas augo. Kaip tipiškai vyriška į rimtas temas reaguoti taip nerūpestingai.
– Esu tikra, kad nevažiavai šitokį kelią tik tam, kad pakomentuotum mano suknelę, – pasakė ji.
– Tiesa.
Ji niršo dar labiau, nes jis nieko neaiškino.
– Ar aptarinėtum mano figūrą.
– Ir tai tiesa.
– Taigi, – mėgindama nusiraminti ji permetė per petį plaukus. – Kodėl tu čia?
Ir, dar svarbiau – kaip ji privers šį užsispyrusį vyrą išeiti?
2
– Kodėl tu čia?
Tai buvo klausimas kaip reikiant.
Ar Meisonas turėjo pasielgti lengvabūdiškai ir pasakyti, kad nori išvesti ją iš kantrybės? Nes seksualiausia ji būdavo kai supykdavo? Praėjus dešimčiai metų Risė vis dar buvo tokia graži, kad pirmas žvilgsnis buvo tarsi smūgis į paširdžius – netikėtas, kadangi lytinio potraukio nebuvimas paskutiniu metu siaubingai jį gąsdino.
Ar pasakyti gryną teisybę – nes jį atsiuntė psichiatras?
Patologija, kaip teisinga. Jis tyliai kažką sumurmėjo ir jo lūpos ironiškai persikreipė. Tarsi jo apsiblaususį protą galėtų išgydyti akistata su neišspręstomis praeities problemomis. Meisonas garsiai pasijuokė iš šių psichiatro žodžių.
Pats Meisonas buvo įsitikinęs, kad visos jo problemos – nuolatinė nemiga, paralyžiuojanti migrena ir lytinio potraukio dingimas – buvo prieš aštuonis mėnesius vos jo neužmušusio sprogimo pasekmė. Oficiali diagnozė skambėjo taip – trauminis smegenų sužeidimas, pažeidęs trumpalaikę atmintį. Bet koks skirtumas, kaip tai pavadinsi, kai C-4 sprogmuo nutėškia tave ant subinės duobėtame Afganistano kelyje? Kur jis be sąmonės pragulėjo dvi valandas, kol draugai vos sugebėjo ištraukti jį iš betono nuolaužų.
Meisonas neturėjo supratimo, kaip liko gyvas.
Bet iš esmės šiandien jis buvo čia, nes jam daugiau ar mažiau taip buvo liepta. Jis išmėgino viską, bet daktarai drąsino, kad su laiku viskas turėtų pagerėti. Svarbiausias žodis čia buvo turėtų. Tuomet jo psichiatras primygtinai pasiūlė, kad Meisonas atsisuktų į žmones, kuriuos gyvenime atstūmė, bet tai pasakyti buvo daug lengviau, nei padaryti. Ar įmanoma susitaikyti su Rise po siaubingai ir negrįžtamai sudirbtos jų santuokos?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст