Bet ją papirko ne antikiniais baldais apstatyti kambariai, vertingi meno kūriniai ar aukšti akmeniniai bokšteliai. Be abejo, sodas buvo ideali vieta lauko vestuvėms. Puikiai įrengta virtuvė turėjo šaldomą kambarėlį, kur Risė galės saugoti ledo skulptūras, kurias pagal specialų užsakymą gamina skulptorius, gyvenantis kitoje valstijos pusėje. Surengti vestuves čia ją galutinai įtikino ta didinga atmosfera ir ramybės pojūtis, kuriuo dvelkė Belingtonas. Po dvejus metus trukusių sužadėtuvių jie su Dilanu buvo verti tokios šventės.
Ideali vieta idealioms vestuvėms su idealiu vyru.
Risę užliejo pasitenkinimas ir ji atsiduso. Tai nė iš tolo neprilygs impulsyviai ceremonijai apygardos metrikacijos skyriuje, kuri priminė amerikietiškus kalnelius, sukeliančius šleikštų jaudulį. Pasipūtęs Meisonas su savo karine uniforma, nekantriai trepsintis koja jiems stovint prieš metrikacijos biuro darbuotoją, Risė su savo paprasta vasarine suknele…
Joje sukilo pyktis ir nusivylimas, tokie pažįstami, tarsi jos pačios atvaizdas veidrodyje, ir ji stipriai suspaudė lūpas, mėgindama nustumti įvykių prieš dešimt metų prisiminimus į šalį. Visa tai liko praeityje, o jai reikėjo susitelkti ties ateitimi. Su Dilanu ji jautėsi laiminga. Jis mokėjo ją prajuokinti. Jie buvo puiki komanda ne tik profesinėje srityje – ji dirbo lėšų surinkimo vadove Bruksų labdaros fondui, jo šeimai priklausančiai organizacijai – bet ir asmeniniame gyvenime. Jie sumušė visus suderinamumo rekordus visose srityse.
Dilanas nusipelnė gražių vestuvių. Ir po šitiek metų ji taip pat.
Risė vėl pažvelgė į korsetą ir pamėgino pakelti kairę krūtį aukštyn, kad užpildytų tuštumą.
– Pataisymas nieko nepakeis. Merginos atrodo šiek tiek neprivalgiusios.
Vyriškas balsas įsmigo į jos pasąmonę išlaisvindamas užgniaužtas emocijas, kurios išsiveržė burbuliuodamos kaip grėsminga purvo lavina. Širdis susisuko į mazgą gerklėje ir ji, praradusi kalbėjimo dovaną, lėtai atitraukė rankas nuo korseto. Nukreipusi akis į veidrodžio kraštą Risė pamatė liesą, bet raumeningą figūrą, tingiai stoviniuojančią tarpduryje. Pažįstama jėga ir arogancija atsispindėjo net veidrodyje, kur, sukryžiuotomis rankomis ir įsmeigęs į ją akis, stovėjo Meisonas Hiksas.
Risė sumirksėjo tikėdamasi, kad į ją spoksanti figūra tėra jos vaizduotės vaisius, o balsas kyla iš pasąmonės. Palyginti su kilusia baime, vaizdinės ir garsinės haliucinacijos būtų daug labiau priimtinos. Nes jos išgydomos, bet jokie pasaulio vaistai neišgydytų jos nuo Meisono apsilankymo. Smalsus žvilgsnis Amberės veide buvo įrodymas, kad jos buvęs vyras iš tiesų ten.
– Merginos? – pakartojo Risė jausdamasi kvailai.
– Šunyčiai, – pasakė jis. Tankių blakstienų įrėmintosrudos akys degė šelmiškumu, Meisonui einant per kambarį jos link. Kiekvienas jo žingsnis spartino jos širdies ritmą. – Raketos.
Jo erzinantis žvilgsnis artėjo ir, kaip ir jų pirmo susitikimo metu, sukėlė tokią pat karščio bangą Risės pilvo apačioje. Jo krūtinė atrodė tarsi iškalta po kareiviškais alyvuogių žalumo marškinėliais.
Netrukus jis jau stovėjo šalia jos – taip arti, kad Risė galėjo užuosti jo muskusu dvelkiantį vyrišką aromatą. Taip arti, kad galėjo jį paliesti.
Jos veido išraiška buvo tokia pat sumišusi kaip ir protas.
– Papai, – patikslino jis.
Jo žodžiai galiausiai išsklaidė transą, tą patį jausmų voratinklį, kurį jis magiškai užmetė ant jos prieš daugelį metų. Bet dabar ji buvo vyresnė.
Protingesnė.
Risė prisimerkusi piktai pažvelgė į buvusį vyrą tarsi laukdama, ar jis išdrįs tęsti moteriškų kūno dalių vardijimą urvinio žmogaus stiliumi. Bet jis nė nesusimąstęs prabilo dar tiesmukiau:
– Kai paskutinį kartą tave mačiau, tavo krūtys buvo didesnės, – pasakė. – Manau, kad keletas eklerų tikrai nepakenks.
– Matai, šis vyras man pritaria, – pasakė Amberė smalsiai stebėdama Meisoną. – Bent jau suvalgyk ledų, Rise.
Vienas Meisono lūpų kamputis pakilo.
– Ji dievina crème brûlée .
– Su karamelės plutele, – pridūrė Amberė ir atsakomai nusišypsojo.
Meisonas vėl atsisuko į Risę, kuri negalėjo ištarti nė žodžio. Nenuostabu kodėl.
– Nustebai mane pamačiusi, Parko Alėja?
Pažįstamas, seksualus balsas ir ši pravardė stebuklingu būdu nukėlė ją dešimt metų atgal, kai juokdamasi papasakojo Meisonui apie studijų draugių jai duotą pravardę – Parko Alėjos princesė. Atmetęs žodį princesė jis sukūrė savo pravardę, kuri kažkodėl jai atrodė be galo maloni.
Bet Risei nebuvo itin malonu vėl pamatyti Meisoną, likus vos kelioms dienoms iki jos vestuvių.
Ji sugriežė dantimis mėgindama išlikti rami, bet galiausiai pyktis užgožė visas kitas emocijas – šokas, abejonė ir baimė buvo tik kelios jų. Kodėl jis panoro vėl su ja susitikti? Po dešimties metų, kodėl būtent dabar – kai visos jos svajonės buvo beišsipildančios?
Kadangi jos apetitas sumažėjo nuo vestuvių planavimo streso, krūtinė sumažėjo; būtų teisinga, jei ir Meisono raumenys būtų bent kiek suminkštėję. Ne tokie kampuoti. Ne taip taikliai pataikantys į esmę to, kas traukė moterį prie vyro.
Jėga. Galia. Laukinis vyriškumas.
Risė pasistengė, kad balsas skambėtų ramiai.
– O paskutinį kartą, kai tave mačiau, vos išvengei metalinio pakabučio, kurį mečiau.
– Tu gerai nusitaikei.
Griežtai suspaudusi lūpas ji pasakė:
– Geriau būčiau pasinaudojusi tavo beisbolo lazdą.
– Vis tiek tai buvo gera įžanga skyryboms pareikalauti. – Jo akių kampučiuose atsirado raukšlelės. – Kurių pagrindas buvo charakterių nesutapimas, jei teisingai pamenu.
Ji aukščiau pakėlė smakrą.
– Labiau tiktų laikinas pamišimas.
– Aistros sukelta pamišimo būsena.
Ją tarsi ugnies pliūpsnis perliejo karštis, nors Meisonas ramiai žiūrėjo jai į akis. Jo žvilgsnis atrodė labiau susimąstęs nei susijaudinęs.
– Narkotikas, štai kas tai buvo, – sumurmėjo jis.
Krūtinėje ji pajuto spaudimą, nuo kurio darėsi sunku kvėpuoti. Dar blogiau buvo tai, kad Meisonas vis dar atrodė puikiai ir ją užplūdo nepageidaujami prisiminimai. Prisiminimai apie tai, kaip juodu mylėjosi. Apie neįtikėtiną laimės būseną, kurią jie pasiekė prieš viskam sužlungant. O tiksliau, prieš Meisonui viską sužlugdant.
Nepamiršk, Rise – daugiau niekada.
Daugiau niekada.
– Seksas nebuvo narkotikas, – paprieštaravo ji, nors anksčiau galvojo taip pat. Bet, Dievas žino, ji pasimokė iš šios skaudžios pamokos. Daugiau niekada nepasiduodavo hormonų audroms. – Jis buvo tarsi pelkė.
Mirtinai žalinga jos dvasios ramybei ir sveikam protui.
Meisonas pakėlė antakį ir akimirką tylėdamas tyrinėjo ją.
– Galbūt, – pasakė jis švelniai, užriesdamas lūpų kraštelius. – Puikus būdas numirti.
Kampe garsiai tiksėjo senovinis laikrodis, bet jis nepajėgė užgožti