Lėtai pakilo iš lovos, stebėdamasi kūną apėmusiu nuovargiu, silpnumu kojose. Vėsiomis grindų plytelėmis nuslinko prie veidrodžio virš praustuvės ir ėmė atidžiai save apžiūrinėti. Į ją žvelgė visiškai svetimas žmogus. Ne, galbūt nevisiškai. Jautėsi lyg žvelgdama į tolimą giminaitę. Moters veidrodyje nepažinojo. Bet ji rodėsi lyg ir artima.
Tyrinėjo skirtingas savo kūno dalis. Ilgus medaus šviesumo plaukus nepakenktų gerai ištrinkti. Žaliai mėlynos akys įkypokos, nosis per maža, burna per didelė. Galiausiai – aukšti skruostikauliai, ryžtingas smakras. Atvaizdas neatrodė nei svetimas, nei savas. Ji buvo vos perkopusi dvidešimt, gerokai jaunesnė negu jautėsi. Nusigręžė nuo veidrodyje nepažįstamo veido ir iš lėto pajudėjo lovos link. Kažkur pradingę buvo dvidešimt su viršum metų. Dvidešimt su viršum metų ir nekenčiantis vyras.
– Štai ir jūs, mieloji. Šįryt silpnai jaučiatės? – galėjo spėti, kad senyvas ponas susiglamžiusiu baltu chalatu yra jos gydytojas, bet nužvelgė jį su neslepiamu įtarumu ir nepasitikėjimu.
– Nežinau, ar jums jau derėtų lipti iš lovos, – tęsė gydytojas.
Ji prisėdo ant čiužinio krašto ir žiūrėjo į vyriškį nepasitikėdama – tai jai rodėsi savaime suprantama.
– Maniau, šiandien jau vyksiu namo, – trumpai tarė. – Tad, žinoma, turėčiau pajėgti vaikščioti?
Jis kilstelėjo antakius.
– Slaugytoja sakė, kad jums vėl sutriko atmintis. Spėju, pamiršote, kad jau buvau pelnęs krislelį jūsų pasitikėjimo?
Ji spoksojo į jį. Atrodo kaip senstelėjęs Deividas Letermanas, o ne gydytojas, – šmėkštelėjo mintis. Ir tada susivokė: ji žino, kaip atrodo Deividas Letermanas, o savo veido nepažįsta?
– Šį kartą mažai ką prisimenate? – pasiteiravo gydytojas.
– Neprisimenu nieko, – išvargusi atsakė. – Neturiu supratimo, kas esu.
Jis susiraukė.
– Tai nebūdinga amnezijai. Turėtų būti likę prisiminimų fragmentų, bent neaiškių nuotrupų. Jau buvote patyrusi atminties sutrikimų, bet ne tokių rimtų. Smegenys nepabrinkusios, kitų traumų, be sukrėtimo, regis, nepatyrėte, bet gal reikėtų dar vienos kompiuterinės tomografijos?
– Ne! – užprotestavo ji. – Daugiau jokių badymų. Man tik reikia kelių atsakymų.
– Esate tikra, kad ne paprasčiausiai grįžti namo pas vyrą? – įtariai paklausė gydytojas.
– Žinoma, kad nenoriu grįžti namo pas vyrą, kurio nė neatsimenu, – atrėžė ji. Viduje augantis pyktis rodėsi keistai pažįstamas. Turbūt anksčiau būdavo pikta labai dažnai. – Manote, kad pakanka mane išgąsdinti, ir tada viską prisiminsiu? O gal – jog bandau ieškoti dingsties, kad nereikėtų identifikuoti lavono mano sudaužytame automobilyje?
– Jūs tai prisimenate?
– Ne. Slaugytoja papasakojo. Neprisimenu ničnieko.
Balsas kiek virpėjo – dar vienas ženklas silpnumo, kurį niršiai ir ryžtingai mėgino užgniaužti. Negali sau leisti pasirodyti bent kiek pažeidžiama. Šio įsitikinimo tvirtai laikėsi.
Daktaras Hobsonas smalsiai žiūrėjo.
– Kur pradingo jūsų draugiškumas? – švelniai paklausė. – Jau išgąsdinote du kiečiausius specialistus šiame aukšte.
– Man baisu, – atsakė laibu balsu. – Negaliu visąlaik būti stipri.
– Žinoma – negalite, – raminamai tarė gydytojas. – Niekas ir nesitiki, kad būsite kuo nors kitu, o ne savimi.
– Na, tikiuosi per daug, – jos žodžiai buvo duslūs.
Jis paplekšnojo jos ranką.
– Tai jau tikrai. Ar jaučiatės pasirengusi keliauti namo? Man neramu dėl šio atminties sutrikimo. Jis gali praeiti kaip ankstesnieji, bet vis dėlto kelia nerimą.
– Jeigu atidėliosiu, gal niekada namo ir nesugrįšiu, – ryžtingai atsakė tyliu balsu. – Kuo greičiau tai įvyks, tuo geriau man bus. Slaugytoja sakė, kad atminties sutrikimai ilgai nesitęsdavo. Turbūt visi prisiminimai jau bus grįžę, kai pasieksiu namus. Kad ir kur jie būtų, – pamėgino pajuokauti, bet žodžiuose buvo justi kartėlis.
– Kaime, nedidelėje arklių augintojų bendruomenėje. Bakso grafystėje, kiek suprantu. Mes Naujajame Džersyje, vos už upės – jums namo sugrįžti turbūt netruks ilgiau kaip valandą. Priklausys nuo eismo.
Gydytojas atsitraukė per žingsnį ir atidžiai į ją žiūrėjo.
– Tai turbūt protingas sprendimas, – pridūrė. – Išskyrus sutrikusią atmintį, jūs sveikut sveikutėlė, o mes ligonius stengiamės išleisti namo kuo greičiau. Draudimo kompanijos sąskaitas apmokėti mėgsta ne labiau nei mes visi.
Ji pabandė šyptelėti iš pašmaikštavimo, tik šis neatrodė labai vykęs.
– Protingas sprendimas, – pakartojo abejodama, pusiau pati sau.
Gydytojas jau traukė durų link.
– Jūsų vyrui daviau nurodymus, bet pakartosiu ir jums. Nevartokite alkoholio, negerkite vaistų, kol kas venkite daug jėgų reikalaujančios veiklos. Mėginkite nepradėti vėl rūkyti, jei tik pajėgsite, – antraip anksčiau ar vėliau tai jus pražudys.
– Aš rūkau?
– Na, pastarąsias dvi savaites nerūkėte. Kadangi jau metėte, cigarečių jums turbūt ir nebesinorės. Tik nespauskite savęs, duokite sau laiko atsigauti.
– Taigi… smegenys pažeistos nebuvo, tiesa? – paklausė nervingai.
– Nebuvo, – atsakė jis tvirtu balsu. – Palauksime savaitę. Jeigu amnezija tęsis, ims silpnumas ar blogai jausitės, atvykite tiesiai pas mus. Sutarta?
Ji išspaudė šaltakraujišką šypseną.
– Be abejo, – pamelavo.
Jis delsė.
– Tuomet jums reikėtų apsirengti. Atsiųsiu slaugytoją, kad pagelbėtų. Jūsų drabužiai turbūt spintelėje už durų.
Ji apsirengė greitai. Drabužiai, kurie, pasak jų, priklausė jai, stebino. Žalio šilko kostiumėlis, absurdiškai aukšti bateliai, odinė rankinė. Priklausantys jai daiktai atrodė visiškai svetimi. Svetimi ir sykiu pažįstami; lyg būtų priklausę kitokiam žmogui. Nepažįstamajai, vos vos panašiai į moterį veidrodyje.
Kaklą įgudusiu judesiu apsuko šaliku, kai į palatą įėjo slaugytoja.
– Ar lauke šalta? – paklausė, tyčia nutaisiusi abejingą balsą.
Slaugytoja truktelėjo pečiais.
– Įprastas oras kovo pabaigai, – keistai pažvelgė į ją. – Juk žinote, kad dabar kovo pabaiga?
Ji nusišypsojo slaugytojai.
– Žinau.
Pažvelgė į savo atvaizdą. Ji buvo ponia Vinters, aukšta, ilgakojė, gerai apsirengusi, įtariama Dievas žino kuo, vėlyvos žiemos dieną susiruošusi susitikti su gražuoliu sutuoktiniu, kurio aiškiai nekentė.
– Žinote, situacija tikrai ne pati blogiausia, – slaugytoja pertraukė nerimastingas jos mintis.
– Atsiprašau?
– Turite