Aleksas atnešė pirmąsias kriminalinės laboratorijos išvadas ir padėjo pluoštą dokumentų Arnui ant stalo. Šis apžvelgė bendradarbius. Rytinis įvykis sukrėtė visus ir kabinete tvyrojo slogi atmosfera.
– Aš noriu palyginti šios dienos įvykį su mėnesio senumo byla, – lėtai tardamas žodžius pareiškė Arnas ir susikaupęs bandė kažką prisiminti. – Pamenate, Kalnų parke tada buvo nužudyta mergina. Edita, surask tą bylą.
Mergina greitai pirštais perbėgo per klaviatūrą.
– Štai, bose, – tarė ji paėmusi iš spausdintuvo išlindusį paskutinį lapą. Padavusi dokumentus viršininkui grįžo į savo darbo vietą.
Išgirdęs tokį kreipinį Arnas pasimuistė kėdėje. Jis buvo vyriausiasis tyrėjas, Kriminalinių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas, o jo artimiausi pavaldiniai Edita ir Aleksas – vyresnieji tyrėjai. Arną ir Editą siejo ketveri metai bendro darbo. Jie kartu išnarpliojo ne vieną sudėtingą bylą, ne vieną užpuoliką ir žmogžudį pasiuntė už grotų. Buvo stipri komanda ir didžiavosi, kad sugeba tarpusavyje bendrauti draugiškai ir tolerantiškai. Edita buvo šiltas ir atviras žmogus. Arnui ji buvo ne tik bendradarbė, bet ir draugė, padėjusi įveikti kelis sunkius gyvenimo etapus. O Aleksas prie jų prisidėjo prieš pusę metų. Buvo perkeltas iš šeštojo policijos komisariato. Jis buvo tylus ir uždaras vyras. Nemėgo pasakoti apie save ir savo šeimą. Žodžiu, apsiribojo darbu, nieko neįsileisdamas į asmeninį gyvenimą. Tačiau per kartu dirbtą laiką tarp jų nekilo jokių konfliktų nei nesusipratimų. Jis buvo puikus pareigūnas ir bendra-
darbis.
Arnas ilgai vartė dokumentus, peržvelgė nuotraukas, perskaitė protokolus, ekspertų ataskaitas ir pagaliau pakėlė galvą.
– Sakyčiau, tai to paties žmogaus darbas. Yra panašumų.
– Kokių? – pasidomėjo Aleksas atitraukęs žvilgsnį nuo monitoriaus. – Nori susieti abi šias bylas?
Arnas linktelėjo.
– Kai kurios detalės sutampa. Kol kas mums žinomos dvi aukos: abi išrengtos, išprievartautos. Abiejų drabužiai sudraskyti į mažus skutelius. Abiem ant kaklo užrištas šalikas – tarsi žudiko vizitinė kortelė. Aukų kraujyje rasta klofelino ir insulino pėdsakų. Ką gi… – Jis skėstelėjo rankomis. – Galėčiau lažintis, kad pirmoji mergina taip pat ėjo į pasimatymą su vyru, su kuriuo susipažino internete. Tik anai pasimatymas iškart baigėsi tragiškai.
Arnas susimąstė. Keista. Klofelinas – prostitučių darbo priemonė. Ir pastaruoju metu nepaprastai populiari. Neretai pasitaiko, kai apsvaiginti vyrai atsipeikėja ir negali prisiminti, kas nutiko. Gražus vakaras baigiasi net neprasidėjęs, o mergina, su kuria vyras rengėsi praleisti audringą meilės naktį, dingsta su jo pinigais ir kitais daiktais. Viena gražuolė nepasikuklino prigriebti ir naujutėlaičio džipo. Tačiau čia viskas priešingai. Apsvaiginamos, išprievartaujamos ir nužudomos merginos. Asmeniniai daiktai dingsta, vadinasi, užpuolikas juos pasisavina. Pasilieka kaip trofėjų? Bet kam žudyti? Juk gauna, ko nori… išniekina jų kūną. Kas jį skatina taip elgtis? Nuoskauda? Pyktis? Įžeista savimeilė?
Ataskaitose pažymėta, kad abiem atvejais žudiko pirštų atspaudų nebuvo rasta. Greičiausiai jis darbavosi mūvėdamas pirštines, kurių, deja, nusikaltimo vietose neišmetė. Ant šaliko taip pat neaptikta įkalčių, kurie bent kiek praskaidrintų aplinkybes. Jis buvo visai naujas, atrodė, iš pirkinių maišelio ištrauktas žudikui nutarus juo papuošti auką. Ant jo tik kelios kraujo dėmės. Daugiau nieko.
Atmintyje iškilo prisiminimų nuotrupos iš paskutinės operacijos jam būnant „Aro“ būrio vadu. Prekybos žmonėmis tinklas, merginų lavonai įvairiose Lietuvos vietose. Negi vėl? Nejaugi gauja vėl susibūrė arba atsirado nauja, taip atsikratanti nereikalingos arba nepaklusnios „prekės“. Arnas greitai per internetą prisijungė prie dingusių asmenų suvestinės. Pranešimų apie dingusias merginas buvo daug, tačiau ne tiek, kiek prieš šešerius metus. Tada dingusių merginų buvo rekordiškai daug, tai vertė gerokai sunerimti. Dabar padėtis nebuvo tokia, kad reikėtų skelbti ypatingąją padėtį. Vis dėlto buvo keli gana ryškūs skirtumai – anksčiau merginų nesvaigindavo narkotikais, žudikai, dažniausiai jų suteneriai, stengdavosi kuo geriau paslėpti aukas, neretai tik kinologai sugebėdavo surasti dingusiųjų palaikus. O dabar aukų kūnai buvo palikti atviroje vietoje. Lyg tyčia, kad kas nors kuo greičiau juos rastų. Tačiau sąsajų Arnas nenorėjo atmesti ir įnikęs į policijos vidiniam naudojimui pateiktą informaciją apie prekybą žmonėmis ieškojo pažįstamų pavardžių.
– Gal jūs galite pasikalbėti su šia mergina, viršininke? Budintis pareigūnas užsiėmęs, apklausia kelis sulaikytus asmenis. Tik dabar pradėjo, manau, kad užtruks.
Policininkas, atlydėjęs neaukšto ūgio merginą, pasiūlė jai atsisėsti.
Ji atrodė išsigandusi, ant skruosto švietė ryški mėlynė, buvo matyti keli nedideli įdrėskimai. Greičiausiai kas nors užpuolė. O gal buitinis konfliktas namuose? Įdėmiai nužvelgęs jos veidą Arnas suprato, kad nuo įvykio praėjo ne daugiau kaip para. Buvo matyti, jog į policijos komisariatą mergina atėjo ne iš karto, nes apsirengusi buvo švariai ir tvarkingai.
– Ar jus jau apžiūrėjo medicinos ekspertai? – tyliu balsu pasidomėjo Arnas, nenuleisdamas nuo jos žvilgsnio. – Atliko visas būtinas procedūras?
– O kam? Aš atėjau pranešti, kad mane apiplėšė. Atėmė rankinę. Joje buvo asmens tapatybės kortelė, vairuotojo pažymėjimas, banko kortelės ir dar visokių smulkmenų.
– Kada ir kur tai įvyko?
– Užvakar. Apie vienuoliktą vakaro Kalnų parke.
– Kas jus užpuolė? – Arnas sukluso, kai mergina paminėjo Kalnų parką, ir pastūmęs į šalį dokumentus įdėmiau pažvelgė į ją. – Kas taip sumušė? Kodėl neatėjote iš karto?
Ji truktelėjo pečiais.
– Atrodžiau baisiai. Grįžau namo, nusiprausiau, susitvarkiau ir…
– Ir sunaikinote visus įkalčius. Gaila.
– Ne taip jau smarkiai sumušė… nesvarbu. O štai dokumentai… – Merginos balsas sudrebėjo, ji šniurkštelėjo nosimi. Iš kišenės išsitraukusi popierinę nosinaitę priglaudė prie akių.
Arnas paėmė apklausos protokolo blanką ir pasidėjo ant stalo.
– Gerai, pradėkime nuo pradžių, panele…
– Miglė.
– Migle, papasakokite man apie tą vakarą.
– Aš buvau Kalnų parke. Ramiai sau vaikščiojau, kai kažkoks vyras pripuolė, nuplėšė man nuo peties rankinę ir dingo.
– Kalnų parke… – pakartojo Arnas. – Ką jūs ten veikėte? Kiek žinau, tą vakarą ten nebuvo jokio koncerto ar kitokio renginio.
– Buvo gražus vakaras ir aš užsimaniau pasivaikščioti po darbo. Kaip sakoma, pravėdinti smegenis.
– O kas sumušė?
– Jis ir sumušė. Aš priešinausi, nenorėjau atiduoti rankinės, tada jis mane pargriovė ir sumušė. Nesvarbu. Nenoriu apie tai kalbėti. Mano rankinė… dokumentai… Štai kas svarbu.
– Kaip jis atrodė?
– Nežinau. Neįsidėmėjau. Viskas įvyko labai greitai. – Miglė nuleido akis.
Arnas suprato, kad ji daug ką nutyli, nenori atskleisti tiesos, o nuojauta jam įkyriai bruko mintį, jog ši mergina gali būti dar viena Kalnų parko užpuoliko auka. Jos nenoras kalbėti apie sumušimus, bandymas sutelkti dėmesį į apiplėšimą ir kuo greičiau baigti pokalbį vertė manyti, kad ji prigąsdinta.