Praėjo keturiasdešimt minučių, tačiau iš operacinės niekas neišėjo. Neskambino ir Edita. Negi niekas nepasigedo mergaitės?
Arnas atsisėdo ant minkštasuolio, atsirėmė nugara į sieną ir užsimerkė. Galvoje ėmė suktis kitos panašios bylos, kurią tyrė, nuotrupos. Prieš mėnesį buvo rastas merginos lavonas su tokiomis pat žaizdomis. Abu atvejai labai panašūs: merginos išprievartautos, išrengtos ir nužudytos. Abi rastos Kalnų parko teritorijoje. Abiem ant kaklo užrištas raudonas šalikas.
Tuščiame koridoriuje suskambėjęs telefonas perskrodė spengiančią tylą.
– Nėra šimtaprocentinės tikimybės, – išgirdo jis Editos balsą, – bet atrodo, kad radau mergaitės tėvus. Jie vakar kreipėsi į Šeškinės policijos komisariatą ir pranešė, jog dukra negrįžo namo. Tavo apibūdinimas sutampa su mergaitės išvaizda. Tik šiai septyniolika. Tėvai važiuoja į ligoninę. Pasitiksi juos ar man atvažiuoti?
– Pasitiksiu. Lauksiu, kol baigsis operacija. Kol kas iš medikų nėra jokių žinių.
Praslinko dar dvidešimt minučių, pagaliau iš operacinio skyriaus pasirodė gydytojas. Jo veido išraiška nieko gero nežadėjo. Arnas suspaudė kumščius.
– Pareigūne, – be užuolankų kreipėsi į jį gydytojas, – merginą ištiko koma. Jos kraujyje didelis kiekis insulino. Žmogui, kuris neserga diabetu, tai pavojingas medikamentas. Be to, kelios žaizdos gana rimtos. Peiliu pažeistos kepenys. Jeigu ją būtų atvežę anksčiau, manau, būtume ištraukę iš komos. O dabar… – Gydytojas skėstelėjo rankomis. – Tikiuosi, mergina atsigaus, bet aš nieko negaliu žadėti. Ji neteko daug kraujo. Šiuo metu belieka laukti…
Arnui už nugaros suklykė moteris. Jis atsigręžė kaip tik tada, kai ji praradusi sąmonę susmuko ant grindų. Šalia stovintis išblyškęs vyras gniaužė rankas. Jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į chirurgą. Vyro akyse Arnas įskaitė viltį.
– Jūs kalbate ne apie Nomedą, tiesa? Juk ne ją operavote?
– Kas jūs? – Arnas žengė prie jo.
– Mes Nomedos tėvai. – Vyras ištiesė nuotrauką, kurioje šypsojosi šviesiaplaukė gražuolė. Arnas atpažino auką ir jam keistai ėmė peršėti gerklę. – Mums paskambino iš policijos ir pasakė, kad atsirado mergina, atitinkanti mūsų dukters apibūdinimą. – Jis linktelėjo į rankoje laikomą nuotrauką. – Bet dabar jūs juk ne apie ją kalbėjote? Nomedai nieko bloga nenutiko?
Dvi jaunos medikės gaivino nualpusią moterį ir ši palengva atsigavo. Arnas pažvelgė į vyriškį, paskui nukreipė žvilgsnį į jaunos merginos atvaizdą.
– Deja, kalbėjomės apie jūsų dukrą, pone. Šį rytą ji buvo rasta Kalnų parke. Medikai daro viską, kas įmanoma, kad ją išgelbėtų.
Arnas matė, kaip skausmas sukaustė mergaitės tėvo veidą. Viltis akyse užgeso, skruosto raumuo sutrūkčiojo stengiantis suvaldyti į akis plūstelėjusias ašaras.
– Ar pajėgsite atsakyti į keletą klausimų, pone? Tai labai svarbu…
– Svarbu? – pertraukė jį vyras. – Kam svarbu? Neseniai laikraščiai rašė, kad kažkoks žvėris Kalnų parke nužudė merginą. Gal tai to paties žudiko darbas? Kodėl jis iki šiol nesulaikytas? Jeigu jūs gerai dirbtumėte savo darbą, mano dukra dabar būtų… – Vyro balsas užlūžo ir jis nusigręžė. – Neturiu ką jums pasakyti.
Arnas kurį laiką tylėjo leisdamas vyriškiui aprimti, paskui vėl prabilo iš lėto rinkdamas žodžius:
– Pone, kol kas negaliu pasakyti, ar tai to paties žmogaus darbas. Tačiau bet kokia jūsų suteikta informacija gali padėti sučiupti žudiką. Turiu žinoti, kur vakar buvo jūsų dukra. Kada ir su kuo ji išėjo iš namų.
Vyras ilgai tylėjo nenuleisdamas akių nuo žmonos. Pagaliau atsisuko į Arną.
– Nomeda geras vaikas, – tyliai prabilo jis. – Žinoma, palepinta kaip ir visos vienturtėlės, tačiau gerai mokosi. Turi daug draugų. Dukra dabar tokio amžiaus, kai viskas rūpi, viskas įdomu. Su draugėmis vakar išsiruošė į miestą. Nežinau, kur jos ėjo. Šeštą valandą vakaro privalėjo būti namie. Dar nė karto nepavėlavo… – Vyras nutilo ir atsiduso.
– Kas jos draugės?
– Bendraklasės Goda ir Indrė. Nomeda mokosi Šeškinės vidurinėje mokykloje. Mergaitės nuolat drauge. O vakarais bendrauja elektroniniu paštu.
– Norėčiau paimti jūsų dukters kompiuterį. Galėtume patikrinti jos susirašinėjimą. Tai palengvins mums darbą ieškant užpuoliko.
Vyras linktelėjo galvą ir pažvelgė į gydytoją.
– Ar galima ją pamatyti? – Arnas išgirdo, kaip virptelėjo merginos tėvo balsas. – Nors minutėlę…
Iš ligoninės Arnas nuvažiavo į Šeškinę. Iškviestos į mokyklos direktorės kabinetą Nomedos draugės nepaprastai nustebo ir sutrikusios stoviniavo prie durų. Arnas mostelėjo joms prieiti arčiau stalo, prie kurio sėdėjo juodu su direktore. Prisistatęs ėmė atsargiai klausinėti.
– Mergaitės, kur jūs vakar buvote? Kaip praleidote vakarą? Turiu galvoje jus ir Nomedą. – Draugės susižvalgė, tačiau tylėjo. – Nagi, – paragino Arnas.
– Nomedos vakar nebuvo su mumis. Mes iš namų išėjome drauge, bet vėliau ji susiruošė į pasimatymą. O mudvi su Goda grįžome kartu, – nenoriai paaiškino Indrė.
– Su kuo ji ketino susitikti?
Mergaitė truktelėjo pečiais.
– Nomeda nesakė.
Arnas atsiduso. Draugės kažką slepia, tai akivaizdu.
– Klausykite, aš neturiu laiko laukti, kol judvi pasakysite man tiesą. Arba dabar pasakojate viską, ką žinote, arba pratęsime pokalbį policijos komisariate dalyvaujant jūsų tėvams.
Arnas dar luktelėjo minutę ir jau kilo eiti, kai Goda tarė:
– Mes tikrai nežinome, su kuo Nomeda ėjo susitikti. Ji gyrėsi, kad internete pakabino gerą kadrą ir jis pakvietė ją į kavinę.
– Internete? – perklausė Arnas. – Kur? Kokiame tinklalapyje?
Mergaitės susižvalgė.
– „Suraskmane.lt“. Vakare turėjo parašyti, kaip jai sekėsi, bet neparašė. Ir į mokyklą šiandien neatėjo. Turbūt tėvai viską sužinojo?
– Panašiai. Ačiū. Dabar eikite į pamoką. – Kai mergaitės išėjo, Arnas atsigręžė į direktorę. – Manau, jog turėtumėte pasikalbėti su moksleiviais, ypač su Nomedos bendraklasiais. Šiais laikais visos mergaitės ir berniukai naršo po tuos tinklalapius. Perspėkite tėvus, kad labiau kontroliuotų, ką jų vaikai veikia prie kompiuterio. Įvyko tragedija, turime bent jau pamėginti apsaugoti kitus vaikus. Kol kas tik taip. Tikiuosi, jog netrukus mes sučiupsime žudiką. Jei kartais ką nugirsite, praneškite man.
– Būtinai, – atsakė direktorė. Ir susimąstė. – Nomeda labai populiari moksleivė. Visomis prasmėmis. Ji aktyviai dalyvauja mokyklos gyvenime, tačiau ir po pamokų nesėdi rankų sudėjusi. Rūkymas, išgėrinėjimas, vakarėliai, berniukai – tai jos kasdienybė. Manau, Nomeda jau gyvena lytinį gyvenimą.
Arnas grįžo į komisariatą gavęs direktorės pažadą padaryti viską, ko jis prašo. Rengėsi netrukus važiuoti pas aukos tėvus ir paėmęs jos kompiuterį išsiaiškinti, kas ir kur ją vakar kvietė.
– Mergaitei