Zoja ir išdidusis amerikietis. Kate Hewitt

galiu įsivaizduoti, kad jautiesi visiškai… – ji stabtelėjo, ieškodama tinkamo žodžio, tada pasimėgaudama užbaigė, – sužlugdyta. – Dar sykį suspaudusi jos ranką, tyliai pridūrė: – Visiškai pasimetusi.

      Zoja sumirksėjo, nustebinta tokios netyčinės Holės įžvalgos, nes būtent taip ir jautėsi. Pasimetusi, bekrentanti į didžiulę tuštumą, o kieta žemė po kojomis ne tik sujudėjo, bet visai dingo. Ji dar sykį sumirksėjo, pažvelgė į Holę, kurios mėlynos akys virto siaurais plyšeliais, o lūpose žaidė atvirai piktdžiugiška šypsena.

      – Pasimetusi? – pakartojo Zoja ir nusijuokė. Pati savo juoku paspringo – tai toli gražu nebuvo tobula trelė. Greičiau drebulys. – Dievulėliau, Hole, tu tokia dramatiška. Kodėl turėčiau jaustis pasimetusi? Manau, vienintelį sykį taip jaučiausi tik tada, kai mudvi mėginome pareiti iš Oksfordo ir Kembridžo laivų lenktynių, pameni? – Ji vėl nusijuokė, šįsyk juokas buvo tikras – ar, greičiau, netikras – tobula krištolinė trelė. – Prireikė keturių valandų pareiti. Matyt, pernelyg daug išgėrėme.

      – Brangioji, – Holė suspaudė jos ranką, įsikirto nagais dar giliau. Zoja įsikando skruostą, kad nesusirauktų. – Sakiau tau, nereikia su manimi apsimetinėti. – Ji pritildė balsą, bet net jos šnabždesys, regis, siekė tolimiausius kambario kampelius. – Nejaugi išties šitaip siaubinga? Ar dėl to atvykai į Niujorką? Kad pabėgtum nuo visų plepalų, šnabždesių ir žvilgsnių? – Holė nutaisė tokią dirbtinę užuojautos išraišką, kad Zojos oda pasišiaušė.

      – Man viskas gerai, Hole, – išspaudė ji, bet balsas buvo sustingęs. Nuo labdaros pokylio praėjo trys savaitės, bet ji pirmoji išdrįso atvirai užsiminti apie tą straipsnį, pirmoji, su kurios piktdžiuga ir žeidžiančiais žodžiais Zojai teko susidurti – ir, žinoma, tai turėjo būti Holė Maberli. Na, bet tai nesvarbu – pasaulyje tūkstančiai tokių holių maberlių, jos gyvenime pilna žmonių, kurie elgtųsi lygiai taip pat, kurie po užuojauta slėptų patyčias. Zoja nusipurtė Holės ranką ir nusišypsojo ledine šypsena. – Atleisk, nenoriu tavęs nuvilti, esu tikra, kad tikiesi ašarų upių, bet tikrai jaučiuosi gerai.

      Holė tik papurtė galvą.

      – Ak, brangioji, nereikia lietis ant manęs. – Tai buvo tobula priekaišto ir gailesčio kombinacija, Zoja tik nurijo gerklėje įstrigusį įtūžio gniužulą. Holė paplekšnojo jai per skruostą. – Tegaliu įsivaizduoti, kaip tai turėtų būti sunku. Anglijoje nė galvos nebegali pakelti, ar ne? Na, tik ne svarbių žmonių akivaizdoje. – Holė caktelėjo liežuviu ir šįsyk ją išgirdo visi: – Gaila, išties. Tikriausiai obuolys nuo obels netoli rieda?

      Savo siaubui Zoja pajuto, kaip akyse kaupiasi ašaros. Kvailė. Holės pastabos buvo vaikiškos, žeidžiančios – kodėl ji jas taip priėmė? Kaip gali apsiverkti čia? Norėjo išdidžiai iškelti galvą, kaip sakė Oskaras. Tikrai norėjo. Tik nebuvo tikra, kad pajėgs. Kad ir ką sakytų Oskaras, ji nėra stipri.

      Ji neverks, neverks čia, prie Holės Maberli, kuri dėl to tik apsidžiaugs ir praneš apie tai visam pasauliui iki pat Paryžiaus. Negali verkti pilnoje salėje nepažįstamų žmonių, kurie visi staiga pastatė ausis. Tik ne čia. Prašau, tik ne čia. Neverkė nuo tada, kai apie tai sužinojo – laikėsi, sunkiai, bet tvardėsi. Kam, po velnių, verkti dabar, vakarėlio įkarštyje?