– Bijau, kad jo nematau, – atsakė Zoja, dairydamasi aplink besistumdančioje minioje, jos smalsumas vis augo, o Karena tik gūžtelėjo pečiais.
– Nesunku jį praleisti pro akis. Atrodo lyg šį vyrą kažkas kankintų. Na, prieš mėnesį jis tikrai patyrė nelaimingą atsitikimą ir nuo tada labai pasikeitė. Taip gaila. – Ji dar sykį gūžtelėjo pečiais, pastatė taurę ant tuščio padėklo ir dusyk pabučiavo orą prie Zojos skruostų. – Gerai, turiu kažkaip patraukti visų dėmesį. – Ji truktelėjo žemyn dizainerio kurtą savo suknelę, atidengdama dar centimetrą bronzinės iškirptės, ir geidulingai mirktelėjo Zojai. – Neturėtų būti sunku.
Vangiai šypsodamasi, Zoja dar atsigėrė šampano ir stebėjo, kaip draugė entuziastingai plepa su svečiais. Paprastai ji plepėdavo su svečiais, tačiau dabar pasijuto neturinti nei energijos, nei troškimo pliurpti, flirtuoti ir spindėti. Regis, tegalėjo tik prisiminti.
Balforų šeimą sukrečia nesantuokinio vaiko skandalas!
Kai mėlynas kraujas pagenda!
Nuo tada, kai ausylas žurnalistas nugirdo jos seserų ginčą per Balforų labdaros pokylį, straipsnių antraštės nepaliovė suktis jos mintyse. Seserys užmirštame motinos dienoraštyje atrado tiesą apie Zojos gimimą ir mergina troško, kad jos niekada nebūtų atvertusios tos nudėvėtos knygos, troško užmiršti tiesą, kuri dabar jos nepaliks. Pagedęs kraujas. Jos kraujas.
Gėdos ir skausmo buvo per daug, negalėjo to pakelti, negalėjo apie tai nė mąstyti. Priėmė visus kvietimus, lankėsi visuose vakarėliuose ir klubuose, kad tik pamirštų tą gėdą, kad pamirštų, kas ji tokia. Susirado beprotiškiausius draugus ir vaidino, kad jai nerūpi. Tačiau visą tą laiką buvo sustingusi, nejautri. Neįtikėtinai nejautri.
Oskaras dvi savaites paliko ją ramybėje, jos beveik nebuvo namuose – grįždavo paryčiais ir visą dieną pramiegodavo.
O tada jis pagaliau privertė ją išlipti iš lovos ir pasikvietė į savo studiją, raudonmedžio ir švelnios odos šventyklą, kur ore nuolat tvyrojo tabako kvapas. Šis atvirai vyriškas kambarys jai visada patiko, prisiminė visas sekmadienio popietes, kai susirangiusi tėčiui ant kelių giliame odiniame fotelyje vartė senus jo atlasus ir enciklopedijas, skaitė ir svajojo apie tolimus kraštus, egzotiškus pavadinimus, augalus ir gyvūnus. Internatinėje mokykloje mokytis jai visada nesisekė, bet tas senas knygas skaityti dievino, o paskui apdovanodavo šeimą žiniomis, kokių iš jos niekas nesitikėdavo.
Bet tą popietę tėvo studijoje ji nė nedirstelėjo į odinių enciklopedijų eiles. Tik stovėjo prie durų, nieko nenutuokdama, bereikšmiu veidu ir šiek tiek pagiriota.
– Zoja, – tėvas pasisuko kėdėje ir nužvelgė ją su tokia meile, kad Zoja sudrebėjo. Tai priminė ne tėvo, o svetimo žmogaus užuojautą. – Tai nebegali tęstis.
Ji gurktelėjo ir prisivertė nežymiai gūžtelėti. Skaudėjo galvą.
– Nežinau, ką…
– Zoja, – dabar jis prabilo tvirčiau ir griežtai į ją pažvelgė, primindamas tą kartą, kai buvo aštuonerių ir įlindo į pamotės makiažo krepšį. Vienu kartu išnaudojo beveik visus lūpdažius ir šešėlius ir įsigudrino niekieno nepastebėta prasmukti į mokyklą išdažyta karo spalvomis ir nusėta blizgučių. – Pastarąsias dvi savaites beveik nebuvai namie. Neaišku su kuo, neaišku, ką veikei…
– Man dvidešimt šešeri, – drebančiu balsu atkirto Zoja, – galiu daryti, ką noriu…
– Tik ne mano namuose, ne su mano pinigais, – nors Oskaras kalbėjo ramiai, bet jo žvilgsnis buvo toks griežtas, kad Zoja nudelbė akis į žemę ir pasijuto blogiau nei bet kada iki šiol. – Žinau, kad tie netikę straipsniai tave nuliūdino, – jau švelniau tęsė jis, – bet…
– Tai ne straipsniai.
Oskaras akimirką sutriko.
– Atsiprašau?
– Tai ne straipsniai, – garsiau pakartojo Zoja. Ji pakėlė akis ir it užsispyręs vaikas įsispitrijo į tėvą – tik ji ne vaikas, ne jo vaikas. – Tai tiesa.
Oskaras ilgai tylėjo, per ilgai.
– Ak, Zoja, – galiausiai prabilo purtydamas galvą, – ar tikrai taip manai? Kad… kad tai kažkodėl svarbu?
– Žinoma, svarbu, – atsakė ji, kone šnabždėdama. – Man svarbu.
– Na, gali būti tikra, kad man nesvarbu, – ramiai atsakė Oskaras. – Tiesą sakant, Zoja, įtariau tai dar tau negimus…
– Ką? – lyg smūgį gavusi Zoja atšoko. Suskaudo. – Žinojai?
– Įtariau, – atsakė Oskaras. – Tavo mama ir aš… Kurį laiką drauge nebuvome laimingi…
– Šitiek laiko žinojai ir iki šiol nesugalvojai man pasakyti? – Zoja purtė galvą, rydama pykčio ašaras.
– Zoja, – švelniai pratarė Oskaras, – kam tau tai sakyti? Esi – visada buvai – mano vaikas, visomis svarbiausiomis prasmėmis.
Zoja tegalėjo purtyti galvą, nesugebėdama išreikšti to jausmų gniužulo, įstrigusio gerklėje. Kaip paaiškinti tėvui, kad tai ne tas pats, kad tai svarbu? Ji ne Balfor. Jai čia ne vieta.
– Žinau, – tyliai tęsė Oskaras, jo balse buvo girdėti sielvartas, – kad tau sudėtinga. Vos per kelis mėnesius netekai pamotės, sužinojai, kad turi dar vieną seserį…
– Bet neturiu, – Zoja pažvelgė tiesiai tėvui į akis. – Mija neturi su manimi jokio kraujo ryšio. – Tai sakyti buvo skaudu. Ji ir jos seserys vos prieš kelias savaites sužinojo apie Oskaro romaną prieš vedant Lilijaną ir susipažino su iš to romano gimusia jo dukterimi. Ir štai, Mijai sužinojus, kad ji Balfor, Zoja atrado, kad ji – ne. Kaip ironiška.
– Tai ne kraujo reikalas, – griežtai tarė Oskaras, – padariau klaidų, Zoja, bet juk žinai, kad tave mylėjau ir buvau tavo tėvas.
Akyse dilgsėjo ašaros, ji nusuko veidą.
– Bet nesu Balfor.
Oskaras ilgai tylėjo, taip ilgai, kad Zoja ėmė nejaukiai muistytis, išsigandusi, kad pasakė per daug.
– Suprantu, – galiausiai pratarė jis, atrodė kone nusivylęs, – tai tiesiog dėl pavardės. Jaudiniesi, kaip į tave žiūrės žmonės? Kad tave smerks?
Jos veidas iškaito, mergina atsisuko į Oskarą.
– Na ir kas, jei nerimauju? Juk ne tavo nuotrauka puikuojasi ant kiekvieno paskalų žurnalo viršelio…
– Iš tiesų, Zoja, mano, drauge su tavąja ir tavo seserų, – atsiduso Oskaras. – Mano klaidos viešinamos pasauliui, o aš mokausi nepaisyti jų ir laikyti iškėlęs galvą. Tikiuosi, kad ir tu sugebėsi iškelti savąją, nes tavo pavardė nei kraujas tavo gyslose nekeičia to, kas esi. – Zoja tylėjo. Negalėjo atsakyti, nes, jos nuomone, keičia.
Augdama visada jautėsi kitokia, lyg nerastų savo vietos. Manė, kad dėl to, jog Bela ir Olivija dvynės – jų ryšiui niekas neprilygs, jo niekas nenutrauks. O gal dėl to, kad ji vienintelė neprisiminė motinos, nes Aleksandra mirė gimdydama. Gimdydama ją. Emilė turėjo Lilijaną, kurią visi mylėjo, Ketė, Sofija ir Anė turėjo savo motiną Tilę, kurią kitos merginos irgi mylėjo.
Zoja neturėjo nieko. Neturėjo mamos.
Ir dabar suprato, kodėl jautėsi tokia