Aš čia dėl tavęs. Maureen Child

abi tai žinome.

      Žvilgtelėjusi į seserį Lora pasiryžo. Nebenori apie tai kalbėtis.

      Tik Džordžė buvo pernelyg atkakli, kad taip paliktų.

      – Negali Ronanui priekaištauti už tai, ko jis nė nežinojo.

      – Nepriekaištauju, – paprieštaravo Lora, nors, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, nebuvo dėl to tikra. – Tikrai ne. Ronanas – jau praeitis, štai ir viskas. Mūsų romanui buvo nustatytas galiojimo laikas. Žinojau, kad pabaiga ateis.

      – Bet jis neturėjo pasibaigti, – pareiškė sesuo.

      – Juk žinai, kad ne aš pabaigiau?

      Džordžė žiojosi prieštarauti, bet Lora paskubėjo pridurti:

      – Ronano čia greitai nebeliks, Džordže. Jis išskris į Airiją, abi tai žinome. Na, o aš gyvenu čia. Ir iš viso, mums reikia skirtingų dalykų. Gyvename skirtinguose pasauliuose. Tai… pabaiga.

      – Ir neketini jam atskleisti, kas už to slypi? Ar nemanai, kad Ronanas turi teisę žinoti?

      – Gal ir taip. – Lora stebėjo, kaip už lango paskutiniai pageltę medžių lapai plaikstosi vėjyje, atsiplėšia nuo šakų ir sūkuriuodami skrenda tolyn. Iš dangaus pliūptelėjo lietus, lašai beldė į stiklą lyg į stalą nekantrūs pirštai.

      Keista, mama nemėgo nei rudens, nei žiemos. Rudenį ji vadino žlugusių vilčių laiku, nes vasara dar taip toli. Įdomu, kodėl ji pasirinko gyventi tokioje lietingoje vietovėje. Daug metų Lora apie tai nė nepagalvojo. O dabar, rodos, šios mintys kaip tik.

      Mat šiuo žlugusių vilčių laiku ji pagaliau pripažino, kad tam, kas buvo su Ronanu, atėjo galas. Baigta. Viltis absurdiška, kai nėra pagrindo.

      Vėl pažvelgusi į seserį Lora tarė:

      – Kokia prasmė prisipažinti, kad praradau jo kūdikį?

      – Pati pasakei, – švelniai paaiškino sesuo. – Tai buvo jo kūdikis. Gal to ir pakanka.

      Nuo to niekas nepasikeis, galvojo Lora. Kas, jei ji pasakys, o Ronanui tai bus nė motais? Jai pačiai neatrodė, kad rūpi, ką Ronanas būtų daręs, jei būtų sužinojęs, kad vos netapo tėvu.

      Antras skyrius

      Ronanas nėjo namo.

      Pasuko į darbą.

      Nors tebejuto skrydžio nuovargį, nenorėjo ilsėtis. Jo įmonė Cosain – tai gėlų kalba reiškia „ginti“ – ką tik įsikūrė Niuport Biče, naujajame biure. Dviejų aukštų pastatas prie Ramiojo vandenyno pakrantės greitkelio nedidelis, bet elegantiškas, su vaizdu į jūrą. Dar svarbiau, kad Cosain buvo daugiausia turtingų žmonių turinčios JAV bendruomenės centre.

      Čia gyveno galingiausieji ir nepatikliausieji, nuo tokios klientūros priklausė Cosain pelnas. Čia Ronanas įkūrė savo verslo įmonės Amerikos skyrių.

      Žinoma, čia buvo ir kitų saugos įmonių. Ir labai gerų. Tokių kaip Kingų saugos garantas. Jų vyriausioji valdyba taip pat Kalifornijoje, nors prieš keletą mėnesių atidarė verslo skyrių Europoje, Kadrijoje.