– Kas nutiko?
Grifinas kišenėje sužvejojo namų raktą ir padėjo ant vonios spintutės, prie kontaktinių lęšių indelio ir mažutės kosmetinės, kurią Sidnė nešiojosi rankinėje.
– Turiu išeiti. Užrakinsi?
Ji dar labiau susiraukė.
– Palauk. Aš nenoriu… Aš, na, kodėl…
Grifinas neleido jai ilgai ginčytis ir paskubomis pakštelėjo į lūpas.
– Nesijaudink. Galėsi atiduoti, kai kitąkart pasimatysime. Būk, kiek tik panorėsi. Yra bandelių, gal dar ką nors rasi šaldytuve. Marsela visada palieka ko nors panašaus.
– Bet… – Sidnė vėl bandė prieštarauti.
Grifinas apsimetė nesuprantąs. Neverta jos liūdinti, kol nėra tikras, ko reikia Deltonui.
– Vėliau parašyk man žinutę, ką veiksi šįvakar.
Sidnė pasivijo Grifiną prie vonios kambario durų, sustabdė sugriebusi už rankos ir įdėmiai į jį pažvelgė.
– Kas vyksta?
Ji žvilgsniu privertė jį pasiduoti. Rudos jos akys atrodė taip, kad Grifinas negalėjo meluoti.
– Užsuko Deltonas. Mes einame užkąsti.
– Deltonas? Deltonas – mano bosas?
Grifinas šypsojosi – norėjo nuginkluoti ją, be to, jos nuostaba jį pralinksmino.
– Pažįsti dar kokį nors Deltoną?
– Manai, kad jis atėjo čia, nes žino apie mus?
– Ne, – nepriekaištingai sąžiningai atsakė Grifinas. – Manau, kad jis čia dėl to mėšlo, kuriame jį murkdo tėvas. Jis tavo bosas, bet taip pat – mano brolis. – Grifinas dar kartą ją pabučiavo. – Nesijaudink, jis niekada nesužinos, kad tu esi čia. Aš tuo pasirūpinsiu.
Tada, negalėdamas atsispirti, Grifinas grybštelėjo jos užpakaliuką, paslėptą po rankšluosčiu, ir išėjo iš kambario. Sidnės užpakaliukas nuostabus. Grifinas tikėjosi, kad Deltono pasirodymas jos neišgąsdino, ir jis dar pamatys tą užpakaliuką.
Ji pritrėkš Grifiną. Ką jis turėjo omenyje sakydamas, kad tuo pasirūpins? Pasirūpins kaip apgailėtina gebene, lėtai merdinčia jo kambaryje? O gal kaip rūpinasi… Po perkūnais, ji net negali padoriai supykti, nes negali apšaukti dėl jo atsainumo ir domėjimosi tais dalykais, apie kuriuos ji žinojo: Grifinas neturi jokių kitų įsipareigojimų, tik pasirūpinti, kad nelaimingas augalas nenumirtų. Bet nesugeba padaryti ir to.
Kelias minutes Sidnė apstulbusi stovėjo už durų ir klausėsi murmesių kitoje jų pusėje. Ji nesuprato nė vieno žodžio, tuo labiau – negirdėjo balso tono. Nors stengėsi, nes jai atrodė svarbu žūtbūt išgirsti visas pokalbio subtilybes.
Ir tai atrodė juokinga, nes pokalbis buvo visiškai nesusijęs su ja. Šiuo metu Deltonas turi daugybę reikalų. Sidnė tai žino geriau nei bet kas kitas. Ji buvo viena iš kelių žmonių, su kuriais jis galėjo kalbėtis apie dingusią paveldėtoją. Praėjusią savaitę Deltonas paprašė jos perduoti įprastus savo darbus kitiems darbuotojams, kad galėtų imtis varginančios paieškos.
Su Grifinu Sidnė niekada nesikalbėjo apie dingusią paveldėtoją, tačiau buvo aišku, kad jis dėl to nerimavo. Nuo to priklausė jo gyvenimo gerovė. Visa kompanija kybo ant plauko. Dabar Sidnei dingtelėjo, kad jos darbas – taip pat.
Todėl, žinoma, Deltonui reikia pasikalbėti su Grifinu. Aiškiau negu aišku. Visiškai logiška.
Taigi Sidnė laikė ausį prispaudusi prie durų, kol išgirdo, kad Grifinas ir Deltonas išeina iš buto. Tada ji paskubomis apsirengė, nenusisausinusi rankšluosčiu plaukų ir greitai tušu paryškinusi blakstienas čiupo rankinę ir jau buvo beeinanti. Ranka įsitvėrusi durų rankenos, trumpam stabtelėjo.
Velnias. Raktas.
Iki vonios kambario nužingsniavo truputį lėčiau. Grifino buto raktas gulėjo ant marmurinio spintelės paviršiaus, žalvaris žvilgėjo ant juodomis gyslomis išvagoto balto marmuro. Sidnė akimirką spoksojo į jį.
– Ak. Nebūk ištižėlė. Čia tik raktas.
Pagriebusi raktą Sidnė nuskubėjo prie durų, atsakingai užrakino jas, paskui raktą įsimetė į piniginę ir koridoriumi nupėdino prie lifto. Sidnė tyčia neprisegė jo prie kitų savo raktų. Jo raktas ten netiko. Jiedu su Grifinu bendrauja kitaip.
Juos sieja tik nerūpestingas seksas. Jų santykiuose nėra pasikeitimo raktais.
Sidnė nuspaudė mygtuką žemyn kiek stipriau nei reikia. Ji tiesiog atsakinga. Kaip ir jis: kai jiedu pradėjo miegoti kartu, Grifinas parodė jai tyrimų rezultatus, įrodančius, kad jis neserga ir nevartoja narkotikų. Iš pradžių Sidnei toks elgesys atrodė keistas. Tarsi būtų blogai žinoti tokią informaciją apie žmogų, kurį mažai pažįsti, net jei su juo miegi. Žinoma, rezultatai buvo susiję su seksu. Tačiau buvo ir dar kai kas. Dabar Sidnė žinojo jo cholesterolio kiekį ir tai, kad paskutinįkart nuo stabligės skiepijosi 2010 metais, kai susižeidė kabliuku, žvejodamas giliuose vandenyse.
Bet Sidnė nenorėjo nieko žinoti nei apie stabligę, nei iš kur atsirado mažutis randelis ant Grifino kaklo. Ji nenorėjo ir rakto nuo jo buto.
Todėl nusigavusi iki automobilio, pasėdėjo jame kelias minutes ir giliai kvėpavo, stengdamasi apmalšinti paniką.
Ką ji daro?
Kada nustos sau meluoti?
Seksas su Grifinu buvo prasta idėja. Labai prasta.
Kai jiedu pradėjo mylėtis – mintis neatrodė tokia bloga. Tai net nebuvo mintis. Gal labiau… atsitiktinumas. Na, panašiai Sidnė prisijaukino savo katiną Grometą. Grįžusi namo rado vargšą, sulysusį kačiuką, susirietusį prieangyje, besislepiantį nuo lietaus. Ji negalėjo palikti vargšo rainiuko, todėl įsileido vidun. Grometas turėjo kirminų, sirgo, jam net reikėjo amputuoti dalį uodegos. Veterinaras siūlė užmigdyti kačiuką, užuot suteikus pastogę. Tūkstantis dolerių, plius kassavaitinės injekcijos nuo alergijos ir Sidnė didžiavosi tapusi bjauriausio kačiuko savininke.
Seksas su Grifinu buvo kažkas panašaus.
Nors gal ne visai. Nes Grifinas neatrodė apgailėtinai ir jo nereikėjo prižiūrėti, be to, Sidnė nebuvo jam alergiška.
Tačiau kai atėjo laikas priglausti Grometą, ji neketino jo laikyti. Grifinas taip pat turėjo būti tik vienai nakčiai. Taip Sidnė tikino save.
Praėjusią vasarą, užplūdus rekordinei karščio bangai, po bjauraus išsiskyrimo su sužadėtiniu Bredu, Sidnė permiegojo su Grifinu.
Iš tikrųjų kaltas buvo Bredas. Likus devyniems mėnesiams iki vestuvių – iki datos, kurią paskirti jam prireikė dvejų metų, – Bredas per Facebook susisiekė su vidurinės laikų mergina. Skirdamasis su Sidne jis nešykštėjo atsiprašymų. Ar ji galėjo jausti ką nors, išskyrus pasipiktinimą, sužinojusi, kad vaikinas, su kuriuo praleido šešerius metus, įsimylėjęs kitą moterį? Taip įsimylėjo, kad metė darbą ir persikėlė į kitą šalies kraštą, kad galėtų būti su ja, o būdamas su Sidne Bredas nenorėjo parduoti savo buto ir apsigyventi jos name, nors jiedu buvo susižadėję.
Sidnė troško jį primušti. Pirmas ir paskutinis kartas, kai ji per dvidešimt septynerius metus norėjo panaudoti fizinę jėgą prieš kitą žmogų.
Bet užuot taip pasielgusi, Sidnė tyliai ištuštino vienintelį stalčių, kurį Bredas užleido jai savo bute, tą patį padarė ir su keliais jo daiktais, laikomais jos namuose. Daiktai, kuriais jie apsikeitė, sutilpo į dvi kartono dėžes. Sidnei net neprireikė išsiprašyti iš darbo. Ji tikino save,