Grifinas tikėjosi, kad ne tik pats, bet ir Deltonas nepamena, iš kur jis sugrįžo. Švedija ar Norvegija – pirmiausia susitiko su Bergenu Petro, paskui Jemene laukė kitas susitikimas. Abi kelionės truko ne ilgiau kaip dvi dienas. Paskui Grifinas pasiėmė dvi dienas asmeniniams reikalams, pasidarė sau ilgąjį savaitgalį, kurį praleido Ruandoje. Nė vienas iš Keinų nežino apie Ruandą, bet Grifinui tai buvo svarbiausia kelionės dalis.
Jis slapčia prisijungė prie tarptautinės pagalbą teikiančios organizacijos Hope2O. Ruandoje lankėsi organizacijos vardu, kad įrengtų vandens regioną.
Darbo reikalais Grifinas keliavo po visą pasaulį. Žinoma, niekas iš Keinų nežinojo, kad jis dirba su Hope2O. Keinams buvo leista aukoti tam tikroms labdaros organizacijoms, bet visi šeimos nariai retai tiesiogiai susidurdavo su skurdu. Jiems žema užsiimti tokiais purvinais reikalais. Keinams gailestis yra silpnybė. Grifinas nenorėjo, kad kas nors šeimoje – taip pat ir jo brolis – žinotų, koks jis silpnas.
Grifinas nužingsniavo atgal prie sofos.
– Ei, gal nori užkąsti?
– Ne, ačiū. – Deltonas uždarė duris ir nusekė paskui brolį.
– Nori kavos? – paklausė Grifinas.
– Taip. Norėčiau.
Grifinas priėjo prie kavos aparato. Nors jo virtuvė buvo pilna įmantrių prietaisų, dauguma jų buvo nenaudojami. Virtuvė buvo sujungta su svetaine, išdailinta išpuoselėtu juodu granitu ir prabangiais baldais. Jo namų šeimininkė pasirūpino būtiniausiais produktais. Kava, dribsniais, šviežiu pienu, atšaldyta mėsa ir duona.
Paspaudęs kelis Saeco Esspresso kavos aparato mygtukus leido jai daryti stebuklus. Ji darė pačią nuostabiausią kavą, bet dirbo velniškai lėtai.
Žvilgtelėjęs į svetainę pamatė Deltoną, alkūnėmis įsirėmusį į kelius, rankomis susiėmusį už galvos. Vyrukas atrodė sugniuždytas, Grifinas manė, kad pamatyti tokį brolį – neįmanoma.
Deltonas visą gyvenimą šoko pagal tėvo dūdelę ir iki šiol Grifinui atrodė, kad Deltonui tai visai netrukdo. Kuperis buvo kitoks. Jis – nesantuokinis Holisterio sūnus. Ir su šeima, galima sakyti, neturi nieko bendro.
Pats Grifinas nusilenkė Holisterio valiai priimdamas darbą, kurį šiuo metu dirba Keinų įmonėse. Nes Keinų įmonės apima naftos konglomeratą, žemės paruošimą bei bankininkystę, kurie plėtojami Jungtinėse Valstijose, o ne tarptautiniuose rinkodaros vandenyse. Jo darbą galima vadinti šilta vietele. Ją sukūrė Holisteris tik tam, kad prisiviliotų Grifiną pas save. Holisteriui patiko kontroliuoti savo sūnus. O Grifinui patiko apvali suma algalapyje ir kelionės į užsienį. Jis niekada nepavydėjo Deltonui, kuris turėjo paveldėti šeimos verslą.
Deltonas buvo kompanijos vadovas, Kuperis – šeimos atstumtasis, o Grifinas pildė mažiausius visų lūkesčius. Iki šiol visi buvo laimingi.
Kiek daugiau nei prieš savaitę Holisteris, gulintis mirties patale, susikvietė visus pas save. Panašu, kad žinia apie artėjantį jo galą pasiekė pasaulį. Kažkokia mylimoji, kurią jis labai seniai paniekino, atsiuntė pagiežingą anoniminį laišką, kuriame rašoma, jog Holisteris turi dukterį, apie kurią nieko nežino. Moteris, parašiusi laišką, norėjo, kad jis numirtų, nesuradęs dukters.
Tą laišką Holisteris priėmė už gryną pinigą. Todėl jis pateikė iššūkį: kuris iš sūnų suras pradingusią dukterį, paveldės visą Holisterio turtą. Jeigu nei vienas jos neras, Keinų įmonių dalis, priklausanti Holisteriui, atiteks valstybei.
Taip, Grifiną nervino, kad tėvas šitaip jais žaidžia, bet jis per daug dėl to nesijaudino. Jis suprato, kad Deltonas yra labiausiai suinteresuotas surasti tą merginą. Nes jis gali daugiausia prarasti.
Jeigu pavargęs Deltono veidas dabar ką nors išdavė, tai faktą, kad jų pamestos sesers paieškos – bevaisės.
Grifinas žino, kad Deltonas praėjusią savaitę visą savo laiką skyrė paveldėtojos paieškoms. Todėl jis Sidnei parašė žinutę, pranešė, kad šiandien darbe nepasirodys.
Ak, po galais.
Pirmąkart, kai Deltonas pasirodė tarpduryje, Grifinas pagalvojo, kaip reaguotų Sidnė, supratusi, kad jos bosas yra čia. Nors jie kartu jau keturis mėnesius, ji primygtinai reikalavo santykius laikyti paslaptyje.
Ypač nuo Deltono.
O dabar jis gamina Deltonui kavą. Kavos aparatas, tarsi perskaitęs jo mintis, paleido seriją viliojančių pypsėjimų, perspėjančių, kad Deltono kava jau paruošta.
Grifinas iš virtuvės atėjo į svetainę ir pastatė kavos puodelį ant staliuko priešais Deltoną.
– Na, – jis pliaukštelėjo delnais, slėpdamas nerimą, – tai kas didįjį broliuką Dė atvedė į kuklius mano apartamentus viduryje baltos dienos?
Jėzau. Didysis broliukas Dė? Kodėl jis taip pasakė? Pasirodė kaip tikras šiknius. Laimei, Deltonas, regis, nepastebėjo. Jis paėmė kavos puodelį.
– Manau, kad reikėtų paklausti, kodėl tu ne darbe vidury baltos dienos?
– Ei, pavėlavai.
Staiga Grifinui toptelėjo, kad kol Sidnė neišeis iš miegamojo, jam nėra ko nervintis. Juk Deltonas pats nešniukštinės. Grifino lūpas perkreipė nepadori šypsenėlė, kad Deltonas žinotų, jog yra nepageidaujamas asmeniniuose buto kampeliuose.
Lyg pritardamas Grifino mintims, kitoje patalpoje pasigirdo dušo šniokštimas.
– Oi, – tarstelėjo Deltonas, galiausiai supratęs tai, kas ir taip buvo aišku.
Grifinas pažvelgė į miegamojo duris, paskui į Deltoną. Tai buvo tiesos akimirka.
Sidnė skubiai, tvarkingai nusiprausė. Ji visada labai stropi, tik ne sekse. Daugiausia penkios minutės. Dar dvi – ir ji apsirengusi. Vadinasi, po septynių minučių ar net mažiau ji išeis iš miegamojo šlapiais plaukais ir suglamžytais drabužiais, kurie visą naktį pragulėjo ant grindų.
Paskui nutiks dar vienas iš dviejų dalykų. Deltonas išliks ramus, o Sidnė supras, kad jųdviejų su Grifinu buvimas kartu – nėra toks svarbus. O gal ji susijaudins. Ir jų santykiams ateis galas. Pasibaigs entuziazmo pilni susitikimai namuose. Šalia jo lovoje nesiglaus šiltas kūnas. Nebus stulbinančio sekso. Grifinas nenorėjo atsisakyti nė vieno iš šių dalykų.
Pastebėjęs, kad Deltonas į jį spokso, prisivertė nusišypsoti.
– Duok man sekundėlę, gerai?
Deltonas linktelėjo.
– Neskubėk.
Grifinas perėjo kambarį, skubiai peržiūrėjo, ką turi spintoje, persirengė ir čiupęs raktus įslinko į vonios kambarį. Sidnė buvo atsisukusi karštą vandenį, garai skverbėsi iš stiklinio dušo. Banguotas stiklas iškraipė nuostabias jos kūno linijas, kurias paprastai slėpė po griežto kirpimo drabužiais. Sidnė buvo ne iš tų, kurios demonstruoja savo kūną, bet ir nesivaržė būdama nuoga. Grifinui patiko stebėti ją besimaudančią. Deja, šįkart jiedu po dušo nesugrįš į lovą. Bet Grifinas negalėjo susilaikyti, todėl įkišo petį į tarpdurį ir geidulingai stebėjo jos judesius, klausėsi duslaus, atsipalaidavusio, gilaus alsavimo, kai ji nagais trynėsi galvą. Sidnė paskutinį kartą išskalavo plaukus ir užsukusi čiaupą gręžėsi paimti rankšluosčio.
Prispaudusi rankšluostį prie veido, suprato, kad Grifinas stebi ją, jos lūpose suspindo šypsena.
– Liaukis. Žinai, kad turiu važiuoti į darbą.
– Žinau.
Sidnė apsivyniojo rankšluosčiu, užlenkė kampelį, kad jis nenukristų, nuo kabliuko nusikabino kitą rankšluostį ir praėjo