– Na, tada užrašykite šias knygas jo vardu, – pasakė tiesdamas Sarai keturis žodynus.
– Ar saugu klausti, kam tau jų prireikė? – atsargiai pasiteiravo ji, eidama prie kasos.
– Kodėl ne? – atsiduso Harlis. – Buvau įsitikinęs, kad Lanitai, Chuano žmonai, sakau, jog lauke karšta. Išgirdusi šiuos žodžius ji nuraudo, o Chuanas šoko ant manęs kaip viesulas, po akimirkos jau raičiojomės purve, nustojome tik kai pagaliau jį įtikinau kalbėjęs apie orą. Tada pakilome, paspaudėme vienas kitam ranką, ir jis paaiškino, ką iš tikrųjų pasakiau jo žmonai. Man pasidarė negera. Truputį šneku ispaniškai, bet kalbos mokiausi tik vidurinėje, tad pamiršau, kaip nebesakyti nesmagių dalykų, – dar kartą atsiduso. – Chuanas ir kiti darbuotojai kalba angliškai, bet pamaniau, kad jei nors kiek šnekėčiau ispaniškai, susidraugautume artimiau. Ir štai kaip nutiko!
Sara sučiaupė lūpas.
– Jei nori kalbėti apie orą, ispaniškai reikia sakyti čia karšta, o ne man karšta. Ypač moteriai.
– Ačiū, dabar puikiai žinau, – atsakė jis mankštindamas žandikaulį, – kad Chuanas kerta kaip jautis kanopa.
– Teko girdėti.
Sara įvedė į kasą knygų kainas ir sumą įrašė į Dy sąskaitų knygą.
– Čekį nusiųsime ponui Parksui.
– Ačiū, – padėkojo Harlis, imdamas maišelį su knygomis. – Jeigu ponas Parksas sumanytų ginčytis, kam jas įsigijau, pasakysiu, kad eitų aiškintis su Chuanu.
Sara plačiai nusišypsojo.
– Nebloga mintis.
Harlis jai taip pat atsakė šypsena, dar stabtelėjo, lyg būtų ketinęs kažką sakyti. Bet kaip tik tą akimirką sučirškė telefonas. Sara pakėlė ragelį, skambino plepėti mėgstanti sena knygyno klientė. Mergina gūžtelėjo pečiais ir pamojo Harliui. Šis taip pat pamojo ir išėjo pro duris. Baigusi kalbėtis, ji vėl pagalvojo apie Harlį ir ėmė spėlioti, ką gi jis norėjo pasakyti.
Harlis buvo išvaizdus vyras ir tarp vietinių garsėjo kaip darbštus kaubojus. Su trimis buvusiais laisvai samdomais miestelio kariais jis netgi dalyvavo misijoje, kurios tikslas buvo sustabdyti Manuelio Lopeso narkotikų prekybos kampaniją. Tuo pelnė vietos bendruomenės pagarbą. Sarai Harlis labai patiko, ji negirdėjo, kad būtų dažnai susitikinėjęs su merginomis. Sklido gandų, kad buvo pametęs galvą dėl vietinės, o šioji tik pasijuokusi iš jo ir lengvabūdiškai atstūmusi. Vis dėlto nepanašu, kad Harliui būtų buvusi sudaužyta širdis.
Apie širdies skausmą Sara išmanė. Kai bendruomenės koledže lankė buhalterijos paskaitas, jai labai patiko vienas vaikinas. Patiko ir geriausiai jos draugei Merei. Jaunuolis susitikinėjo su jomis abiem, galiausiai pasirinko Merę. Pralaimėjimą Sara priėmė stojiškai, o vėliau buvo pakviesta į poros vestuves kaip pirmoji pamergė. Draugė su vyru persikraustė į Mičiganą, kur gyveno jo tėvai. Sara jai dar rašė, nes buvo minkštos širdies ir ilgai nepyko. Tikriausiai, – nesėkmingai baigusis santykiams nusprendė, – jis susitikinėjo su manimi tik todėl, kad buvau geriausia Merės draugė. Ji atsiminė, kad per pasimatymus vaikinas dažniausiai užduodavęs klausimų apie Merę.
Sara buvo tradicinių pažiūrų šalininkė. Jos senelis turėjo tvirtą nuomonę apie moralės nepaisančią šiuolaikinę visuomenę. Juodu dažnai eidavo į bažnyčia, ir galiausiai ji persiėmė jo pažiūromis. Bendramoksliai Saros nekviesdavo į laukinius pasilinksminimus, nes ji nevartojo svaigalų, nerūkė ir nesidomėjo narkotikais. Visi žinojo ir tai, kad geras jos senelio draugas dirba patruliu policijos viršininko Kešo Graerio būryje. Saros ryšiai su teisėsauga vertė linksmintis mėgstantį jaunimą jos draugijoje elgtis apdairiai. Dar kalbėta, kad per pasimatymus ji neatsiduodavo. Merginų, turinčių tokį nepriekaištingą vardą, nebuvo apstu. Todėl penktadienio ir šeštadienio vakarais Sara ir Morisas su seneliu žiūrėdavo filmus per televizorių.
Sara spėliojo, kur išvyko žmogėdra, kad net Šokėjo Tonio nepasiėmė drauge. Galbūt karštas pasimatymas? Svarstė, kokią moterį galėtų patraukti tokio niūraus veido vyras. Vėliau prisiminė, kad jis vilkėjo brangų kostiumą, vairavo naują pikapą ir turėjo didelę rančą apygardoje. Kai kurios moterys nekreiptų dėmesio į vyro niūrumą ir uždarą būdą, jei tik šis negailėtų joms pinigų.
Džeredas Kameronas iš tiesų atrodė šaltas kaip ledas. Kita vertus, gal su patinkančiais žmonėmis elgėsi visai kitaip. Net neslėpė, kad Sara jam nepatiko. Bet antipatija buvo abipusė. Ji nepakentė, kad teks gaišti šeštadienį vien dėl jo užgaidos.
Sara paskambino Lizai ir pranešė, kad galės ateiti tik kitą trečiadienį.
– Nieko baisaus, – atsakė Liza. – Su Sy ir kūdikiu šeštadienį ketinome vykti į San Antonijo prekybos centrą, bet dėl tavęs būčiau likusi namie. Dabar didžiulis kūdikių drabužių ir žaislų išpardavimas.
Nejaugi Lizai rūpi išpardavimas, kai jos vyras turi tokią rančą Teksase, – pagalvojo Sara, bet nepasakė.
– Niekaip nesiliauji pirkusi savo kūdikiui drabužėlių, – paerzino Sara. – Tas vyrutis jau dabar aprengtas geriausiai iš viso miestelio vaikų.
– Žinau, perlenkiame lazdą, – atsakė Liza. – Bet mes tokie laimingi, kad jį turime. Mudviem su Sy prireikė nemažai laiko po pirmo netekties, kad vėl ryžtumės turėti vaiką.
– Pamenu, – švelniai pratarė Sara. – Bet apsigimimų pasitaiko net sveikiausiose šeimose. Skaičiau apie tai mūsų parduodamoje medicinos knygoje. Šis vaikinas užaugs sveikutėlis ir taps turtingu fermeriu kaip jo tėvai.
Liza tyliai nusijuokė.
– Ačiū, Sara, – švelniai tarė. – Su tavimi kalbėdamasi pasijuntu kur kas geriau.
– Paskambinsiu trečiadienį, gerai? Dy man duoda laisvą pusdienį, todėl po pietų galėčiau būti pas jus.
– Man tinka, – pasakė Liza.
– Ačiū.
– Nėra už ką.
Sara padėjo ragelį. Vargšė Liza. Pirmojo savo vyro ji neteko iš karto po vestuvių. Jis buvo slaptasis Kovos su narkotikais skyriaus agentas, jį užmušė narkotikų prekeivio – Lopeso – bendras. Sy apsiėmė ją globoti ir saugoti, kol lauksis kūdikio. Harlis sakė, kad Liza negalėjo būti nėščia arba nešiojamas kūdikis buvo ne jos vyro, nes šis patyrė vazektomiją. Liza buvo tikra, kad laukiasi. Bet iš tiesų pastojo tik po kelių savaičių, kai ištekėjo už Sy. Kūdikis išvydo pasaulį apsigimęs, gydytojai niekuo negalėjo padėti. Mirė vos savaitės, tėvai jautėsi sugniuždyti ir ilgam užsivėrė liūdesio pasaulyje. Kito nėštumo neskubėjo planuoti. Ilgai lauktas antras vaikas, Džilas, gimė sveikas kaip ridikas. Dabar mokėsi vaikščioti ir be galo daug judėjo.
Nors Sara mėgo paspėlioti, ar kada nors ištekės ir sukurs šeimą, šis klausimas nebuvo svarbiausias. Ji buvo jauna ir gyvenimas vėrėsi visu grožiu, bet turėjo mažytę paslaptį ir niekam neketino jos atskleisti. Ateitis Sarai rodėsi nuspalvinta šviesiomis spalvomis. Na, gal tik žmogėdra ją temdė.
Sara atsiduso. Kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko erzinančių dalykėlių, – nusprendė ji. O kas žino? Gal po žmogėdros kauke slepiasi nuostabus princas?
Antras skyrius
Kitą rytą Sara nenoriai ropštėsi iš lovos, lauke pylė lietus. Ji pažvelgė pro langą ir atsiduso.
– Dieve, Morisai, kaip norėčiau vėl lįsti į patalus ir miegoti, – svajingai tarė šerdama katiną.
Šis murkdamas trynėsi jai į pižamos kelnes.
Kaisdama