– Tikrai? – paklausė, tarsi būtų patikėjęs.
– Ponas Kameronas užsakė krūvą knygų…
– Taip, jis minėjo, kad knygos turi būti pristatytos šiandien. Liepė perduoti, kad atvežtumėte rytoj apie dešimtą. Tada jis pats bus.
Rytoj šeštadienis, o šeštadieniais ji nedirba.
– Gal galėčiau palikti knygas jums, o jis atsiųstų čekį?
– Jis sakė rytoj dešimtą. Pats bus čia.
Su akmeninėmis sienomis ginčytis neverta. Sara atsiduso.
– Gerai. Susitiksiu su juo rytoj.
– Puiku.
Pokalbis baigėsi. Vyras kalbėjo su akivaizdžiu pietietišku akcentu. Ne Teksaso valstijos gyventojų. O Džordžijos, – svarstė Sara. Ji skyrė akcentus. Senelis dėstė Džeikobsvilio bendruomenės koledžo studentams, atvykusiems iš įvairių šalies kampelių ir kitų valstybių, dažnai kvietėsi juos į svečius. Todėl Sara ankstyvoje vaikystėje pažino tolimus kraštus.
Ragelį ji padėjo tik pakirdusi iš apmąstymų. Jeigu asmens sargybinis priklauso gaujai, tikriausiai šioji bus kuri nors iš pietinių. Sara sukikeno. Nežinojo, kaip elgtis. Gal vertėtų rytoj prieš važiuojant paskambinti klientui ir pranešti mokėtiną sumą? Bet jo buhalteris savaitgalį vargu ar dirbs.
– Ko nerimauji, – pratarė Dy, eidama prie durų. – Kas nutiko?
– Rytoj ryte turiu pristatyti žmogėdrai užsakymą.
– Laisvadienį, – nusišypsojo Dy. – Užtai kitą trečiadienį pusę dienos galėsi nedirbti. Ateisiu vidurdienį ir būsiu iki uždarymo.
– Tikrai? – nušvito Sara.
– Žinau, kaip lauki piešimo valandėlių, – kalbėjo Dy. – Neabejoju, kad parduosi savo knygelę. Paskambink Lizai Parks ir pasakyk, kad jos šunelių ateisi piešti ne rytoj, o kitą trečiadienį. Tas puslapis bus vienas gražiausių tavo knygutėje, – pridūrė.
Sara plačiai nusišypsojo.
– Tokių mielų šunyčių kaip gyva nemačiau. Jų tėvas – iš Tomo Volkerio šuns Muso vados, motina – Sy Parks škotų aviganių kalytė Bob.
– Bob – patelė? – nustebo Dy.
– Taip. Šuniukai panašūs į abu tėvus – tiesiog iš akies traukti. Tomas vieną jau užsisakė. Praeitą mėnesį jis neteko Muso, – liūdnai pranešė Sara. – Yra dar vienas šuo, truputį jaunesnis už Musą. Tomas jį labai mylėjo. Kremavo ir pelenus subėrė į urną. Liūdesys jį dar kamuoja. Liza elektroniniu paštu nusiuntė Tomui šuniukų nuotraukas ir pasiūlė priglausti. Jis buvo nuvažiavęs su vyriausia dukra išsirinkti. Po savaitės mažyliai galės keliauti pas naujus šeimininkus. Šio amžiaus šunyčiai ypatingi. Noriu nupiešti juos, sutupdytus dideliame velykiniame krepšyje.
– Piešinius galėtum parduoti, – pasakė Dy.
– Tikriausiai. Bet iš to nepragyvenčiau, – nusišypsojo Sara. – Noriu prekiauti knygomis.
– Mano atrodo, visai netrukus pardavinėsi savo knygas, – tarė Dy. – Turi didžiulį talentą.
Sara nušvito.
– Ačiū. Tik tą iš savo tėvo ir paveldėjau. Tėvui patiko jo darbas, bet jis tapė ir nuostabius portretus, – šypsodamasi pasakė. – Jo netektis buvo skaudi.
– Karas – baisus, – sutiko Dy. – Na, bent turėjai senelį. Jis buvo didžiausias tavo gerbėjas. Girdavo tave visiems, kas tik klausydavosi.
– Ligi šiol gaunu buvusių senelio studentų laiškų, – pasakė Sara. – Jis dėstė karo istoriją. Man atrodo, savo bibliotekoje turėjo visas knygas apie Antrąjį pasaulinį karą. Ypač apie Šiaurės Afrikos kampaniją, – ji susiraukė. – Juokinga, bet ir žmogėdra mėgsta apie tai skaityti.
– Galbūt žmogėdra tėra liūtas, kuriam į leteną įstrigo spyglys, o kai pelytė jį ištrauks, juodu visam gyvenimui taps draugai.
Sara rūsčiai pažvelgė į šefę.
– Vargu ar net pelė prie jo artintųsi, – pasakė ji.
– Išskyrus tave, – linksmai atsiliepė Dy.
– Na, tokiomis aplinkybėmis neturiu išeities. Ką daryti dėl čekio? – paklausė Sara. – Paskambinti jam prieš važiuojant ar…
Dy pakėlė popieriaus lapą su telefono numeriu.
– Pati paskambinsiu jam ryte. Kraukis knygas į maišą ir pasiimk namo. Nebereikės rytoj dėl jų važiuoti į miestelį.
– Tu tokia maloni, Dy.
Pusamžė moteris nusišypsojo.
– Tu taip pat, – ji pažvelgė į laikrodį. – Turiu skubiai paimti mamą iš grožio salono ir parvežti namo, paskui sėsiu prie popierių. Žinai mano mobiliojo numerį. Skambink, jei ko reikės.
– Nemanau, kad prireiks, bet vis tiek ačiū.
Dy ėmė nerimauti.
– Tau reikėtų nusipirkti mobilųjį telefoną, Sara. Įsigyk kokį su sutartimi beveik už dyką. Man nelabai patinka, kad sutemus važiuoji namo žvyrkeliu.
– Dauguma narkotikų prekeivių sėdi už grotų, – priminė šefei Sara.
– Neverta tikėti, ką sako Kešas Graeris, – įspėjo Dy. – Domingesų damutė su savo bendru jau uždaryti, bet atsirado jų sekėjas. Šio įsakymu pasienyje buvo nužudyti du meksikiečiai policininkai, pasienio patrulis ir netgi žurnalistas. Sklinda gandų, neva netoli Nuevo Laredo jis išžudęs visą šeimą vien dėl to, kad jį įskundė.
– Bet čia tokiems tikrai nėra ką veikti, – prieštaravo Sara.
– Narkotikų prekeiviams ši vieta patinka, – patikino Dy. – Čia nėra federalinių agentų, išskyrus, žinoma, Kobą, Kovos su narkotikais skyriaus tarnautoją, dirbantį Hjustono priemiestyje ir ten turintį rančą. Mūsų policija ir šerifų departamentai gauna mažą finansavimą, jiems nuolat trūksta darbuotojų. Todėl Lopesas ir stengėsi čia įtvirtinti platintojų tinklą. Žmonės kalba, naujasis narkotikų karalius turi valdų aplink miestelį, jas įsigijo per kontroliuojamas bendroves, kad niekas nežinotų, kam iš tiesų priklauso. Atokiai įsikūrusi ferma ar ranča – ideali narkotikų saugojimo vieta.
– Bandyta tą patį padaryti ir už Sy Parkso rančos, taip pat senojoje Džonsono sodyboje.
Dy atsiduso.
– Man tiesiog neramu.
– Neverta jaudintis, – švelniai pasakė Sara. – Be to, mano namas tik už mylios nuo miestelio, grįžusi užrakinu duris, – ji pažvelgė į sieninį laikrodį. – Verčiau keliauk, nes mama pradės dėl tavęs nerimauti!
Dy sukikeno.
– Tikriausiai. Na, jei vis dėlto manęs prireiks…
– Paskambinsiu.
Dy išėjo ir pamojavusi pradingo, Sara liko viena.
Po pietų knygyne pasirodė Harlis Fauleris, dulkinas, suprakaitavęs ir prastai nusiteikęs. Eidamas stumtelėjo aukštyn skrybėlę, jo plaukai buvo permirkę nuo prakaito.
– Kas tau, po galais, nutiko? – sušuko Sara. – Atrodo, tarsi būtum vilkęsis žvyrkeliu paskui arklį!
Harlis įsmeigė į Sarą niūrų žvilgsnį.
– Taip ir buvo.
– Vaje, – ji