(134.4) 12:4.15 Bet didžiausias iš visų tokių iškraipymų atsiranda dėl to, kad milžiniškos išorinės erdvės visatos tose sferose, kurios yra šalia septynių supervisatų sferų, atrodo, jog sukasi į priešingą pusę negu didžioji visata. Tai yra, šitos miriados dangaus kūnų ir juos lydinčiųjų saulių ir sferų šiuo metu aplink centrinį kūrinį skrieja pagal laikrodžio rodyklę. Septynios supervisatos aplink Rojų skrieja prieš laikrodžio rodyklę. Pasirodo, jog galaktikų antroji išorinė visata, kaip ir septynios supervisatos, aplink Rojų skrieja prieš laikrodžio rodyklę. Ir Uversos astronomai mano, kad jie pastebi besisukančių judėjimų įrodymų toli nutolusios erdvės trečiojoje išorinėje juostoje, kuri pradeda rodyti tendenciją skrieti pagal laikrodžio rodyklę.
(134.5) 12:4.16 Galimas dalykas, jog viena už kitos erdvėje einančių visatų procesijų šitos pakaitomis besikeičiančios kryptys turi kažką bendro su Visuotinio Absoliuto gravitacijos mechanizmu tarp pagrindinės visatos ribų, kurį sudaro jėgų koordinavimas ir erdvės įsitempimų išlyginimas. Judėjimas, taip pat ir erdvė, yra gravitacijos papildinys arba pusiausvyros išlygintojas.
5. Erdvė ir laikas
(134.6) 12:5.1 Laikas, kaip ir erdvė, yra Rojaus padovanojimas, bet ne ta pačia prasme, tiktai netiesiogiai. Laikas atsiranda judėjimo dėka ir dėl to, kad protui būdinga suvokti įvykių seką. Praktiniu požiūriu judėjimas yra esminis laikui, bet nėra visuotinio laiko vieneto, kuris būtų grindžiamas judėjimu, išskyrus Rojaus—Havonos standartinę dieną, kuri yra sutartinai šitaip pripažįstama. Visaapimantis erdvės kvėpavimas sunaikina savo vietinę vertę kaip laiko šaltinį.
(135.1) 12:5.2 Erdvė nėra begalinė, nors ji atsiranda iš Rojaus; nėra absoliuti, nes ją persmelkia Beribis Absoliutas. Mes nežinome erdvės absoliučių ribų, bet mes iš tiesų žinome, jog laiko absoliutas yra amžinybė.
(135.2) 12:5.3 Laikas ir erdvė yra neatskiriami tiktai laiko-erdvės kūriniuose, septyniose supervisatose. Nelaikinė erdvė (erdvė be laiko) teoriškai egzistuoja, bet vienintelė tikrai nelaikinė vieta yra Rojaus teritorija. Neerdvinis laikas (laikas be erdvės) egzistuoja veikiant protui Rojaus lygyje.
(135.3) 12:5.4 Santykinai nejudančios vidurinės erdvės zonos, prisišliejančios prie Rojaus ir atskiriančios persmelktą erdvę nuo nepersmelktos, yra perėjimo zonos iš laiko į amžinybę, dėl to Rojaus piligrimams reikia būti be sąmonės šito perėjimo metu, kuris turi baigtis Rojaus pilietybe. Laiką sąmoningai suvokiantys lankytojai į Rojų gali vykti šitokiu būdu nemiegodami, bet jie išlieka laiko tvariniais.
(135.4) 12:5.5 Ryšiai su laiku neegzistuoja be judėjimo erdvėje, bet sąmoningas laiko suvokimas egzistuoja. Įvykių seka įgalina suvokti laiką net ir tada, kada judėjimo nėra. Žmogaus protas yra mažiau susietas su laiku negu su erdve dėl įgimtos proto savybės. Net ir žemiškojo gyvenimo materialiame kūne dienomis, nors žmogaus protas yra griežtai susietas su erdve, bet žmogiškoji kūrybinė vaizduotė yra palyginti laisva nuo laiko. Bet pats laikas genetiškai nėra proto savybė.
(135.5) 12:5.6 Yra trys skirtingi laiko pažinimo lygiai:
(135.6) 12:5.7 1. Protu suvokiamas laikas—sekos, judėjimo, ir trukmės pojūčio sąmoningas suvokimas.
(135.7) 12:5.8 2. Dvasios suvokiamas laikas—įžvalga į judėjimą link Dievo ir suvokimas apie kilimo judėjimą į augančio dieviškumo lygius.
(135.8) 12:5.9 3. Asmenybė sukuria unikalų laiko pojūtį per Tikrovės įžvalgą, plius buvimo sąmoningą suvokimą ir trukmės supratimą.
(135.9) 12:5.10 Nedvasingi gyvuliai žino tiktai praeitį ir gyvena dabartimi. Žmogus, kurio viduje gyvena Dvasia, turi išankstinio matymo (įžvalgos) galias; jis gali įsivaizduoti ateitį. Tiktai į priekį žvelgiantys ir besivystantys požiūriai yra asmeniškai tikri. Statiška etika ir tradicinė moralė yra tik šiek tiek viršgyvulinės. Tai pat ir stoicizmas nėra aukštas savosios išraiškos lygis. Etika ir moralė tampa iš tikrųjų žmogiškos tada, kada jos yra dinamiškos ir besivystančios, gyvos su visatos tikrove.
(135.10) 12:5.11 Žmogiškoji asmenybė nėra vien tik sutampanti su laiko-ir-erdvės įvykiais; žmogiškoji asmenybė taip pat gali veikti kaip tokių įvykių kosminė priežastis.
6. Visuotinė virškontrolė
(135.11) 12:6.1 Visata yra nestatiška. Stabilumas nėra inercijos pasekmė, bet vietoje šito tai yra išbalansuotų energijų, bendrai veikiančių protų, koordinuotų morontijų, dvasios virškontrolės, ir asmenybės suvienijimo produktas. Stabilumas yra visiškai ir visada proporcingas dieviškumui.
(135.12) 12:6.2 Fiziškai kontroliuodamas pagrindinę visatą, Visuotinis Tėvas prioritetą ir aukščiausiąją valdžią įgyvendina per Rojaus Salą; Dievas yra absoliutus, dvasiškai administruodamas kosmosą Amžinojo Sūnaus asmenyje. Kas susiję su proto sferomis, tai Tėvas ir Sūnus veikia lygiavertiškai Bendrai Veikiančiajame.
(136.1) 12:6.3 Trečiasis Šaltinis ir Centras padeda palaikyti sujungtų fizinių ir dvasinių energijų ir organizacijų pusiausvyrą ir koordinavimą kosminio proto savo grybšnio absoliutumu ir panaudodamas savo neatskiriamus ir visuotinius fizinės ir dvasinės gravitacijos papildinius. Kada tik ir kur tik atsiranda ryšys tarp to, kas yra materialu ir kas yra dvasiška, tada ir ten toks proto reiškinys yra Begalinės Dvasios veiksmas. Tik protas gali tarpusavyje sujungti materialaus lygio fizines jėgas ir energijas su dvasinėmis galiomis ir dvasios lygio būtybėmis.
(136.2) 12:6.4 Visuose savo apmąstymuose apie visuotinius reiškinius įsitikinkite, kad jūs atsižvelgiate į fizinių, intelektualių, ir dvasinių energijų tarpusavio ryšį, ir, kad reikiamai atsižvelgiate į netikėtus reiškinius, kurie atsiranda, kai juos suvienija asmenybė, ir į nenuspėjamus reiškinius, kylančius iš patirtinės Dievybės ir Absoliutų veiksmų ir reakcijų.
(136.3) 12:6.5 Visata yra aiškiai nuspėjama tiktai kiekybine arba gravitacijos matavimo prasme; net pirminės fizinės jėgos nereaguoja į linijinę gravitaciją, taip pat į ją nereaguoja ir galutinių visatos realybių aukštesnės proto prasmės ir tikros dvasinės vertybės. Kokybiškai visata nėra aiškiai nuspėjama, kas susiję su naujomis jėgų asociacijomis, nesvarbu, ar jos būtų fizinės, protinės, ar dvasinės, nors daug tokių energijų ar jėgų kombinacijų tampa iš dalies nuspėjamos, kada būna stebimos kritiškai. Kada materiją, protą, ir dvasią suvienija tvarinio asmenybė, tada mes negalime numatyti tokios laisvos valios būtybės sprendimų.
(136.4) 12:6.6 Pirminės jėgos, besiformuojančios dvasios, ir kitų neasmenių galutinumų visos fazės pasirodo, jog reaguoja pagal tam tikrus santykinai stabilius, bet nežinomus dėsnius, ir yra apibūdinamos veikimo laisve ir reagavimo elastingumu, kurie dažnai glumina, kada būna sutinkami apibrėžtos ir izoliuotos situacijos reiškiniuose. Kaip galima paaiškinti šitą nenuspėjamą laisvės reakciją, kurią atskleidžia šitos visatos