(107.1) 9:8.13 Net jūs galėsite matyti žemesniųjų kategorijų savo dvasinius partnerius, kada tik būsite išlaisvinti iš savo dabartinių materialių akių riboto matymo ir būsite apdovanoti morontine forma su jos išplėstu jautrumu dvasinių dalykų tikrovei.
(107.2) 9:8.14 Trečiojo Šaltinio ir Centro funkcinė šeima, kaip ji yra atskleidžiama šituose pasakojimuose, yra suskaidyta į tris didžiules grupes:
(107.3) 9:8.15 I. Aukščiausiosios Dvasios. Sudėtinės kilmės grupė, kuri apima, tarp kitų, tokias kategorijas:
(107.4) 9:8.16 1. Rojaus Septynias Pagrindines Dvasias.
(107.5) 9:8.17 2. Supervisatų Atspindinčiąsias Dvasias.
(107.6) 9:8.18 3. Vietinių Visatų Kuriančiąsias Dvasias.
(107.7) 9:8.19 II. Energijų Reguliuotojai. Grupė kontroliuojančiųjų tvarinių ir agentūrų, veikiančių visoje organizuotoje erdvėje.
(107.8) 9:8.20 III. Begalinės Dvasios Asmenybės. Šitas įvardijimas nebūtinai pažymi, kad šitos būtybės yra Trečiojo Šaltinio asmenybės, nors kai kurios iš jų yra unikalios kaip valiniai tvariniai. Jos paprastai yra grupuojamos į tris pagrindines klasifikacijas:
(107.9) 9:8.21 1. Begalinės Dvasios Aukščiausiosios Asmenybės.
(107.10) 9:8.22 2. Erdvės Žinianešių Gausybės.
(107.11) 9:8.23 3. Tarnaujančiosios Laiko Dvasios.
(107.12) 9:8.24 Šitos grupės tarnauja Rojuje, centrinėje arba gyvenamojoje visatoje, supervisatose, ir jos apima tokias kategorijas, kurios veikia vietinėse visatose, net iki žvaigždynų, sistemų, ir planetų.
(107.13) 9:8.25 Dieviškosios ir Begalinės Dvasios milžiniškos šeimos dvasinės asmenybės yra amžinai atsidavusios Dievo meilės veikimo ir Sūnaus gailestingumo tarnystei laiko ir erdvės evoliucinių pasaulių visiems protingiems tvariniams. Šitos dvasinės būtybės sudaro gyvas kopečias, kuriomis mirtingasis žmogus lipa iš chaoso į šlovę.
(107.14) 9:8.26 [Urantijoje apreikšta Uversos Dieviškojo Patarėjo, įgalioto Dienų Senųjų, kad pavaizduotų Begalinės Dvasios prigimtį ir darbą.]
Urantijos knyga
10 Dokumentas
Rojaus Trejybė
(108.1) 10:0.1 AMŽINŲJŲ Dievybių Rojaus Trejybė padeda Tėvui išvengti asmenybės absoliutumo. Trejybė Dievo begalinės asmeninės valios beribę išraišką tobulai sujungia su Dievybės absoliutumu. Amžinasis Sūnus ir įvairūs dieviškosios kilmės Sūnūs, kartu su Bendrai Veikiančiuoju ir jo visatos vaikais, efektyviai suteikia Tėvo išlaisvinimą iš tų apribojimų, kurie priešingu atveju yra neatskiriami nuo pirmumo, tobulumo, nekintamumo, amžinybės, visuotinybės, absoliutumo, ir begalybės.
(108.2) 10:0.2 Rojaus Trejybė veiksmingai pasirūpina Dievybės amžinosios prigimties visiška išraiška ir tobulu apreiškimu. Trejybės Stacionarūs Sūnūs lygiai taip suteikia visišką ir tobulą dieviškojo teisingumo atskleidimą. Trejybė yra Dievybės vienybė, ir šitoji vienybė amžinai remiasi į trijų pirminių ir lygiaverčių ir bendrai egzistuojančių asmenybių, Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus, ir Dievo Dvasios, dieviškojo vienumo absoliučius pamatus.
(108.3) 10:0.3 Iš dabartinės situacijos amžinybės apskritime, žiūrint atgal į begalinę praeitį, visatos reikaluose mes galime atrasti tiktai vieną neišvengiamą neišvengiamumą, ir tai yra Rojaus Trejybė. Aš manau, jog Trejybė buvo neišvengiama. Kada aš žvelgiu į laiko praeitį, dabartį, ir ateitį, tada aš negalvoju, jog visoje visatų visatoje, kas nors dar kita galėjo būti neišvengiama. Dabartinė pagrindinė visata, žiūrint į jos retrospektyvą ar perspektyvą, yra neįsivaizduojama be Trejybės. Dėl to, kad yra Rojaus Trejybė, mes galime postuluoti, jog visa ką galima įgyvendinti vienas su kitu besikaitaliojančiais būdais arba net daugybe būdų, bet be Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios Trejybės mes nesugebame suvokti, kaip Begalinysis gali pasiekti trikartį ir lygiavertį įsiasmeninimą absoliutaus Dievybės vienumo akivaizdoje. Jokia kita kūrinio samprata neprilygsta to absoliutumo, kuris yra neatskiriamas nuo Dievybės vienybės, sujungtos su valinio išlaisvinimo pilnatve, kuri yra neatkiriama nuo trikarčio Dievybės įasmeninimo, tobulumo Trejybės standartams.
1. Pirmojo Šaltinio ir Centro savęs paskleidimas
(108.4) 10:1.1 Atrodytų, jog Tėvas, amžinybės praeityje, pradėjo giluminio savęs paskleidimo politiką. Kažkas yra tokio, kas yra neatskiriama nuo Visuotinio Tėvo nesavanaudiškos, kupinos meilės, ir mylimos prigimties, ir dėl tos priežasties jis sau pačiam pasilieka tiktai tas galias ir tą valdžią, kurių matomai jam neįmanoma perduoti arba padovanoti.
(108.5) 10:1.2 Visuotinis Tėvas iš viso atsisakė kiekvienos savo dalies, kurią buvo galima padovanoti kuriam nors kitam Kūrėjui arba tvariniui. Savo dieviškiesiems Sūnums ir jiems pavaldžioms protingoms būtybėms jis atidavė visą galią ir visą valdžią, kurią buvo galima atiduoti. Jis iš tikrųjų savo Sūnums Aukščiausiesiems Valdovams, atitinkamose jų visatose, perdavė visas administracinės valdžios teises, kurias buvo galima perduoti. Vietinės visatos reikaluose kiekvieną Sūnų Kūrėją Aukščiausiąjį Valdovą padarė lygiai tokiu pačiu tobulu, kompetentingu, ir autoritetingu, koks yra Amžinasis Sūnus pirminėje ir centrinėje visatoje. Jis atidavė, iš tikrųjų padovanojo, tą orumą ir šventumą, kurį turi asmenybė, visą save ir visas savo savybes, viską, ko jis matomai galėjo atsisakyti, visais įmanomais būdais, per visus amžius, visose vietose, ir kiekvienam asmeniui, ir kiekvienoje visatoje, išskyrus savo centrinės gyvenamosios vietos visatą.
(109.1) 10:1.3 Dieviškoji asmenybė nėra egocentriška; savęs paskleidimas ir dalinimasis asmenybe yra būdingas dieviškosios laisvos valios savajam aš. Tvariniai trokšta bendravimo su kitais asmeniais tvariniais; Kūrėjai jaučia poreikį pasidalinti dieviškumu su savo visatos vaikais; Begaliniojo asmenybė yra atskleidžiama kaip Visuotinis Tėvas, kuris dalinasi būties tikrove ir savojo aš lygybe su dviem lygiavertėmis asmenybėmis, Amžinuoju Sūnumi ir Bendrai Veikiančiuoju.
(109.2) 10:1.4 Kai dėl žinių apie Tėvo asmenybę ir dieviškuosius požymius, tai mes visada būsime priklausomi nuo Amžinojo Sūnaus apreiškimų, nes, kada kūrimo bendras veiksmas buvo įgyvendintas, kada Dievybės Trečiasis Asmuo ėmė egzistuoti kaip asmenybė ir įvykdė savo dieviškųjų tėvų sujungtas sąvokas, tada Tėvas nustojo egzistuoti kaip beribė asmenybė. Atsiradus Bendrai Veikiančiajam ir materializavus kūrinijos centrinį branduolį, įvyko tam tikri amžinieji pasikeitimai. Dievas save kaip absoliučią asmenybę atidavė savo Amžinajam Sūnui. Šitokiu būdu Tėvas iš tikrųjų padovanoja “begalybės asmenybę” savo vieninteliam sukurtam Sūnui, tuo tarpu jie abu padovanoja savo amžinos sąjungos “bendrą asmenybę” Begalinei Dvasiai.
(109.3) 10:1.5 Dėl šitų ir kitų priežasčių, kurios pranoksta ribinio proto suvokimą, žmogiškajam tvariniui nepaprastai sunku suvokti Dievo begalinę tėviškąją asmenybę, išskyrus tai, kaip ji yra visuotinai apreikšta Amžinajame Sūnuje ir, su Sūnumi, visuotinai veikia Begalinėje Dvasioje.
(109.4) 10:1.6 Kadangi Dievo Rojaus Sūnūs lankosi evoliuciniuose pasauliuose, o kartais net ten gyvena mirtingojo materialaus kūno pavidalu, ir kadangi šitie savęs padovanojimai įgalina mirtingąjį