(66.4) 5:3.8 Garbinimo patyrimą sudaro susižadėjusio Derintojo dieviškasis mėginimas perduoti dieviškajam Tėvui žmogiškosios sielos—Dievo ieškančio mirtingo proto ir Dievą apreiškiančio nemirtingo Derintojo bendro kūrinio—neišreiškiamus siekius ir neišsakomus troškimus. Dėl to, garbinimas yra materialaus proto veiksmas, sutinkantis su savo dvasingėjančio aš mėginimu, vadovaujant su juo susietai dvasiai, bendrauti su Dievu kaip Visuotinio Tėvo įtikėjimo sūnui. Mirtingas protas sutinka garbinti; nemirtinga siela trokšta garbinti ir pradeda garbinti; dieviškojo Derintojo buvimas vadovauja tokiam garbinimui mirtingo proto ir besivystančios sielos vardu. Tikrasis garbinimas, iš esmės, tampa tokiu patyrimu, kuris yra įgyvendinamas keturiuose kosminiuose lygiuose: intelektualiame, morontiniame, dvasiniame, ir asmeniniame—proto sąmonėje, sieloje, ir dvasioje, ir jų susivienijime asmenybėje.
4. Dievas religijoje
(66.5) 5:4.1 Evoliucinių religijų moralė baimės galios motyvu žmones traukia į priekį ieškoti Dievo. Apreiškimo religijos vilioja žmones ieškoti meilės Dievo, nes jie trokšta tapti tokie, kaip jis. Bet religija nėra vien tik pasyvus “absoliučios priklausomybės” ir “išlikimo tikrumo” jausmas; ji yra gyvas ir dinamiškas dieviškumo pasiekimo patyrimas, grindžiamas tarnyste žmonijai.
(66.6) 5:4.2 Tikrosios religijos didi ir betarpiška tarnystė yra ilgalaikės vienybės žmogiškajame patyrime, tvirtos ramybės, ir gilaus užtikrinimo sukūrimas. Primityviajam žmogui net ir politeizmas yra Dievybės besivystančios sampratos santykinis suvienijimas; politeizmas yra beatsirandantis monoteizmas. Anksčiau ar vėliau yra nulemta tai, kad Dievas turi būti suvoktas kaip vertybių tikrovė, prasmių esmė, ir tiesos gyvenimas.
(67.1) 5:4.3 Dievas yra ne tiktai likimo nulėmėjas; jis yra žmogaus amžinasis galutinis tikslas. Visa nereliginga žmogiškoji veikla stengiasi visatą palenkti į iškrypstančią tarnystę savajam aš; tikrai religingas individas savąjį aš stengiasi sutapatinti su visata, o tada šito suvienyto savojo aš veiklą pašvęsti bičiulių būtybių, žmogiškųjų ir viršžmogiškųjų, visatos šeimos tarnystei.
(67.2) 5:4.4 Filosofijos ir meno sferos įsiterpia tarp žmogiškojo aš nereliginės ir religinės veiklos. Per meną ir filosofiją materialiai mąstantis žmogus yra įviliojamas į apmąstymus apie amžinųjų prasmių dvasines realybes ir visatos vertybes.
(67.3) 5:4.5 Visos religijos moko Dievybės garbinimo, o kai kurios moko žmogaus išgelbėjimo doktrinos. Budistų religija žada išgelbėjimą iš kančios, nesibaigiančią ramybę; žydų religija žada išgelbėjimą iš sunkumų, klestėjimą, grindžiamą teisumu; graikų religija žadėjo išgelbėjimą iš disharmonijos, bjaurumo grožio suvokimu; krikščionybė žada išgelbėjimą iš nuodėmės, šventumą; mahomedonizmas suteikia išlaisvinimą iš judaizmo ir krikščionybės griežtų moralinių standartų. Jėzaus religija yra išgelbėjimas iš savojo aš, išlaisvinimas iš tos blogybės, kokia yra tvarinio izoliacija laike ir amžinybėje.
(67.4) 5:4.6 Hebrajai savo religiją grindė gėriu; graikai ją grindė grožiu; abi religijos siekė tiesos. Jėzus apreiškė meilės Dievą, o meilė aprėpia visą tiesą, grožį, ir gėrį.
(67.5) 5:4.7 Zoroastriečiai turėjo moralės religiją; indusai, metafizikos religiją; konfucijiečiai, etikos religiją. Jėzus gyveno tarnavimo religija. Visos šitos religijos yra vertingos tuo, kad jos yra veiksmingi priartėjimai prie Jėzaus religijos. Religija turi lemtį tapti viso to, kas yra gera, gražu, ir teisinga žmogiškajame patyrime, dvasinio suvienijimo tikrove.
(67.6) 5:4.8 Graikų religija turėjo devizą “Pažink save”; hebrajai koncentravo savo mokymą į “Pažink savo Dievą”; krikščionys skelbia tokią evangeliją, kuri yra nukreipta į “Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimą”; Jėzus skelbė gerąsias naujienas apie “Dievo ir savęs kaip Dievo sūnaus pažinimą.” Šitos skirtingos religijos tikslo sampratos nulemia individo požiūrį įvairiose gyvenimo situacijose ir pranašauja garbinimo gilumą ir jo maldos asmeninių įpročių pobūdį. Bet kokios religijos dvasinį statusą galima įvertinti pagal jos maldų pobūdį.
(67.7) 5:4.9 Samprata apie pusiau žmogišką ir pavydų Dievą yra neišvengiamas perėjimas tarp politeizmo ir įkvepiančio monoteizmo. Išaukštintas antropomorfizmas yra grynai evoliucinės religijos aukščiausias pasiekimo lygis. Krikščionybė pakėlė antropomorfizmo sampratą nuo žmogaus idealo iki pašlovintojo Kristaus asmens transcendentinės ir dieviškosios sampratos. Ir tai yra pats aukščiausias antropomorfizmas, kokį žmogus kada nors gali suvokti.
(67.8) 5:4.10 Krikščioniškoji Dievo samprata yra mėginimas suderinti tris atskirus mokymus:
(67.9) 5:4.11 1. Hebrajų sampratą — Dievą kaip moralinių vertybių saugotoją, teisųjį Dievą.
(67.10) 5:4.12 2. Graikų sampratą — Dievą kaip suvienytoją, išminties Dievą.
(68.1) 5:4.13 3. Jėzaus sampratą— Dievą kaip gyvą draugą, mylintį Tėvą, dieviškąjį buvimą.
(68.2) 5:4.14 Dėl to turi būti akivaizdu, jog sudėtinė krikščionybės teologija susiduria su didžiuliu sunkumu, stengdamasi pasiekti nuoseklumą. Šitą sunkumą toliau padidina tas faktas, jog ankstyvosios krikščionybės doktrinos buvo apskritai grindžiamos trijų skirtingų asmenų: Filono iš Aleksandrijos, Jėzaus iš Nazareto, ir Pauliaus iš Tarsos, asmeniniu religiniu patyrimu.
(68.3) 5:4.15 Studijuodami Jėzaus religinį gyvenimą laikykitės pozityvaus požiūrio. Galvokite ne tiek apie jo nenuodėmingumą, kiek apie jo teisumą, apie jo kupiną meilės tarnystę. Jėzus pasyvią meilę, atskleistą hebrajų sampratoje apie dangiškąjį Tėvą, pakėlė iki tokio Dievo, kuris yra kiekvieno individo, net ir blogai besielgiančio, Tėvas, aukštesnio aktyvaus ir tvarinį mylinčio prieraišumo.
5. Dievo sąmonė
(68.4) 5:5.1 Moralė kyla iš savimonės priežasties; ji yra viršgyvulinė, bet visiškai evoliucinė. Žmogiškoji evoliucija besiskleisdama apima visus sugebėjimus, kurie buvo iki Derintojų padovanojimo ir Tiesos Dvasios išliejimo. Bet moralės lygių pasiekimas žmogaus neišvaduoja iš realių mirtingojo gyvenimo kovų. Žmogaus fizinė aplinka sukelia mūšį dėl egzistencijos; visuomeninė aplinka sukelia etinius prisiderinimus; moralinės situacijos reikalauja apsisprendimo aukščiausiose proto sferose; dvasinis patyrimas (suvokus Dievą) reikalauja, kad žmogus surastų jį ir nuoširdžiai stengtųsi būti toks, kaip jis.
(68.5) 5:5.2 Religija nėra grindžiama mokslo faktais, visuomenės įsipareigojimais, filosofijos tvirtinimais, ar moralės nurodytomis pareigomis. Religija yra žmogiškojo reagavimo į gyvenimo situacijas savarankiška sfera, ir tikrai yra matoma visose žmogiškojo vystymosi pakopose, kurios yra postmoralinės. Religija gali persmelkti vertybių suvokimo ir visatos bičiulystės patyrimo visus keturis lygius: savojo aš išsaugojimo fizinį arba materialųjį lygį; visuomeninį arba bičiulystės emocinį lygį; moralinį arba proto pareigos lygį; visatos bičiulystės sąmonės dvasinį lygį dieviškojo garbinimo dėka.
(68.6) 5:5.3 Faktų ieškantis mokslininkas Dievą suvokia kaip Pirmąją Priežastį, kaip jėgos Dievą. Emocingas menininkas Dievą mato kaip grožio idealą, kaip estetikos Dievą. Protaujantis filosofas kartais yra linkęs postuluoti visuotinės vienybės Dievą, net panteistinę Dievybę. Įtikėjęs religininkas tiki į tokį Dievą, kuris puoselėja išlikimą, Tėvą danguje, meilės Dievą.
(68.7)