Žvirbliai. Vincas Kudirka

nežiniai!

      Žvirbliai vienok visai neklauso tų keiksmų ir plūdimų; lenktyn griebia sau grūdus. Kartais višta užpyksta, užsimoja savo dideliu snapu ant nuobrado, tada žvirblis, mikliai nušokęs kelis žingsnius atgal, žiūri į vištą ir rodos sako:

      – Juk ir mane Dievas sutvėrė ir davė man pilvą! Bent nieks ikšiol da neparodė, kad vištos būtų geresnės už žvirblius.

      Perniek visi trukdymai, žvirbliai sau lesė iki buvo kas lest.

      Paskiau vėl bernas nešė ant pečių pintinę su pašaru arkliams; tuojau penki ar šeši žvirbliai nusileido nuo stogo ir lėkė ties juo. Žiūrėdami iš aukšto, ką tas žmogus neša, ar kartais nenubirs kokia saujelė. Ūmai sulestų. Bernas įėjo su pintine į tvartą, o žvirbliai sutūpė ant stogo ir aiškiai girdėjo, kad žmogus pila ką arkliams į zalabą23. O kuo žvirbliai niekesni už arklius? Vis tiek, ar gyvuotis, ar paukštis išalkęs, ar keturkojis, nori ėst ir gudrūs žvirbliai sulindo į tvartą: vieni per langelius, kiti tiesiog per duris, ir pagalios lesė išvien su arkliais.

      O žvirblis turi ant visko gerai žiūrėti, jei nori išgyvent ant svieto! Žmogaus globoje apkvailo višta, antis, žąsis; bet žvirblis tik kaimynas žmogaus ir gyvendamas toje kaimynystėje išdirbo sau tiesą: „Tu gudrus, tai ir aš negaliu būt kvailas”.

      Tuo tarpu išliejo merga pamazgas, pilnas kibiras skystimo pūkštelėjo ant žemės. Žvirbliai jau ten, rankioja trupinius virtų bulvių, kruopų, iš puodų pagramdas24: juo dvaras turtingesnis, juo daugiau tokių turtų patenka į mėšlyną.

      Nė vištos, nė kiaulės, nė karvės, nė arkliai, nė šunės net negalėjo gauti savo kąsnių, nepasidalinę su žvirbliais. Nuo kluono stogo, lyg iš sargyklos, žvirbliams buvo matyt visa apygarda, o labiausiai jie tėnyjosi į žmonių darbus.

      O kažin ką veikia daržininkas? Ten darže turbūt kas gero, nes žmogus be reikalo nedirbtų to, iš ko jis duonos neturėtų. Noroms nenoroms žvirbliai vis dairės į daržo pusę. Ant galo du šoko pažiūrėti: tam dalykui reikia mažiausiai dviejų, nes vieną gal ant kelio ištikt nelaimė, vanagas gal pagaut ir kuopa nepatirtų, ką veikia daržininkas. Iš aukščiausios vietos, t.y. nuo kluono kraigo, žvirbliai suprato gerai, kad, jeigu du jų pasiuntiniai tupi kriaušės viršūnėje ir labai atsidėję žiūri į daržininko darbą, tai galima gerai laimėt: žvirbliai taip gi sprendžia ir mena.

      Vienas kitam sučiulbėjo maždaug šitaip: „Ką matome, tai jau ne be reikalo“. Ir veikiai nulėkė visi į daržą, o pakeliui, kaip kas galėjo, spėjo ir teisino savo viltį. Neapsiriko žvirbliai ir iki pačiam vakarui labai naudingai ir neišpasakytai smagiai triūsėsi, nes darbštus daržininkas buvo pasėjęs ant lysių aguonas.

      Kiekvienas teisus žmogus žino, jog valgome ir geriame, kad gyventume, o kaipgi gyvensi be draugystės? Taigi valgyt ir gert smagiausiai yra draugystėje, ypač draugystėje geroje. Tokios nuomonės prisilaikė žvirbliai, kurių linksmumas prie apsčiai prirengto stalo priviliojo ne tik paukščius, kurie grūdus lesa, bet ir tokius, kurie minta vabalais. Gera žvirblių pradžia, davė pavyzdį dagiliams, startoms, zylėms; prisigretino net kielė su lakštingala, ir nykštukas ir t.t. Vienu žodžiu, draugystė buvo graži ir aguonos greit nyko nuo lysių, ypač, kad arti buvo prūdas25 su labai gardžiu vandeniu – sakytum paukščių konjakas, tasai geresnis. Susirinkimas užsigulęs valgė ir gėrė: valgis dilgino troškimą, o troškimas valgį. Ant to viso pokylio, rodosi, skraidė smagumo dvasia.

      Ant rytojaus anksti vėl atėjo ta draugystė pusryčiaut; bet neužilgo pasirodė ir daržininkas. Varguolis išvydęs tą paukščių spiečių, abiem rankom griebėsi už galvos, ir kuo greičiausiai nubėgo šaudyklės.

      Pirmutiniai žvirbliai užtėmio26 pavojų, purptelėjo greitai, o paskui juos ir kiti paukščiai.

      – Ką aš gero padariau? – tarė daržininkas, laužydamas rankas. – Pasėjau aguonas, o užmiršau, amžindie, tuos laidokus27, nepastačiau nė baidyklės.

      Žinoma, aguonos nedygo ir daržininkas keikė žvirblius per visą nedėlią28.

      – Padaryk žmogus ką gero ant svieto ir labiausiai norėdamas! Tie bjaurybės turi protą ir viską sunaikins.

      Daržininkas pasakė teisybę: „Žvirbliai turi protą”.

      Kvaili ir netikę išnyko per žiemą, užsiliko tiktai stiprūs, toki žvirbliai, kurie niekad badu nestips, kolei žmogus sės naudingus augalus, kol augins naminius gyvuolius. Nedidelis daiktas, gaut nuo žmonių visą užlaikymą už tai, kad jiems pavedi kartais savo kailį, kad jiems dirbi, kaip jautis ir arklys, arba eini ant kepsnio, kaip višta ir antis! Žvirblis naudoja iš civilizacijos geradėjysčių29 žemdirbystės kultūroje, o vienok liko laisvas. Išvien su viščiukais ir žąsiukais tankiai lesa jis sukapotą smulkiai virintą kiaušinį, košę su varške, o vienok toli nuo likimo, kuris ateityje būtinai laukia viščiukus su žąsiukais. Tai vienintelis ant žemės paukštis, kurisai buvo savo veislės parėmė ant idėjos bendrystės su žmogum: „Turi per daug, tai atimu nuo tavęs dalelę, nesiklausdamas”.

      Pavasaris! Čia aria, ten sėja, veisiasi vabalai. Yra iš ko gyvent, galima steigt šeimyną, atgimti vaikuose, perduot jiems savo dorybes. Tas pareigas žvirbliai atlieka su tokiu pat pasigėrėjimu, kaip ir žmonės, tiktai kur kas lengviau. Prisiartinus laikui, aeriae primum volucres te, diva, tuumque significant initum perculsae corda tua vi30.

      Ant kluono stogo šnekasi dabar žvirbliai turbūt apie tai, kas ką turi vest, kaip ir kur kraut lizdą. Nuolat matai užvydėjimą, peštynes, meilės nesutikimus. Meilės jausmo apimtos poros jau atsiskyrė nuo kuopos ir toli nuo triukšmo šio svieto išpažįsta sau meilę. Ir paukštis, ir žmogus tai atlieka su ypatingai sulepintu balsu, kas jau aiškiai parodo suvaikėjimą: meilė permaino suaugusi žmogų į tik ką nutrauktą kūdikį. Tai žinoma, kitaip nepadarytum nė paikystės. Ne vienas pasakė savo numylėtai tokius niekus, kad jų nepasakytų nė geriausiems draugams, bijodamas išjuokimo. Kalba tada sušvelninta, vaikiška, o kiekvienas žodis tai melas. „Balandėle mano – sako jaunikaitis savajai – rūtele, lelijėle!” ir t.t. O nerasdamas jau žodžių tarp gyvuolių ir augalų, kreipiasi prie pasaulės šaukdamas: „Saulele tu mano skaisti! Žvaigždele gražioji!” Nė to ne gana, tai gi meilužė tampa „skaisčia dievaite, angelu, pavasariu” ir t.t. Tikro ir netikro svieto nepakanka įsimylėjusiam, kuris, tikrai kalbant, per tai nieko nepasako. Graži ir turtinga meilės kalba, bet nėra joje nė vieno žodžio, ką nors reiškiančio!

      Seniai, rimčiausi net žvirbliai meilės laiku cypia visai kaip jų vaikai lizde. „Čir, čir?” – girdėt klausimas. – „Čili, čili!” – atsakymas. Girdėt tai visuose gluosniuose, ant tvorų, stogų, sienų. Negalima to kitaip išreikšt žmonių kalboje, kaip tik šitaip: „Myliu tave labiau už gyvastį, taigi turiu viltį, kad ir tu mane myli”. Tai pirmas pasiūlymas.

      „Ar galima įsimylėti tą, kurią tik ką pažinai?” – „Kad tau parodyt, galiu tuojau atimt sau gyvastj!” – „O, meldžiamas, neniekink taip gyvasties!” – „Prisiekiu tau, mieliausia! Pasibučiuokiva!” – Tai antras pasiūlymas.