Žvirbliai – Lenkiškai parašė A. Dygasircki, sulietuvino V. Kudirka. [przypis edytorski]
Dvaro pakluonyje1 augo senas gluosnis – gal vyriškos veislės, o gal ir moteriškos. Kam kaime rūpi, kokius žiedus gluosnis turi pavasarį – vyriškus, ar moteriškus. O vienok medis buvo patėmytinas.2
Kas antri metai, pradžioje rudens, imdavo bernas kirvį, įlipdavo kopėčiomis į gluosnį ir labai rūpestingai nugenėdavo visas šakas.
Nuo randų, padarytų kirviu, per ilgą laiką gluosnio viršūnė sustorėjo, lyg didi galva, ant kurios sugulė dulkės nuo kelio, sukeltos vėjo, genamų galvijų, pravažiuojančių vežimų. Tose dulkėse tunėjo3 tūkstančiai gyvasties diegų, kurie tiktai laukė pritinkančios valandos, kad užgimtų ir pradėtų valgyt. Lietus suplakė ant gluosnio galvos sluoksnį derlingų purvų ir tas medis, sutemus vakare, išrodė4 lyg kokia baidyklė – taip buvo išmirkęs ir pajuodęs.
Atėjo ruduo su darganomis ir vėjais; gluosnis tada neošė, kaip kiti medžiai, su šakomis – stovėjo tarytum negyvas. Iš pradžių balzganavo ant jo galvos randai nuo nukirstų šakų; bet pagalios tie balti žymiai apdžiuvo, pagelto, ant galo pajuodo.
Atėjo žiema ir gluosnio galvą, tarytum apkirptą galvą žmogaus, pridengė stora, balta kepure sniego, kuri užslėpė visas žaizdas ir skyles. Dabar tiktai kada ne kada varna, pabaidyta nuo kiemo, tūpdavo ant gluosnio, kad nereiktų palėkėt šiek tiek aukščiaus ant kluono kraigo. Tiktai pavasaryje iš pribrinkusios, skylėtos ir gumbuotos galvos išsprogdavo daug atžalų, kurios apsisagindavo pumpurais, dabinančiais5 medžio viršūnę. O pro tarpus, kvepiančių jaunų atžalų, da žiūrėjo į svietą6 apsiblausę išpurę uoksai7, tarytum duobės, iš kurių išluptos akys. Sugelta, sopanti8 galva ir joms traukė į save syvus, reikšdama vidurinę gyvastį.
Atgimdavo gluosnis ne tik paties savo gyvastimi: ant sužeistos jo galvos įvykdavo šeimyna mažesnių ir didesnių augalų, kurie čia dygdavo ir tarpdavo, nekalbant jau apie samanas ir grybelius, augančius ant žievės. Pavasarį ir vasarą galima buvo matyti įvairius vainikus žaliuojančių parazitų; tūli augo iš juodų ištrandijusių uoksų ir puikiais posmais dribo žemyn.
Kokia galybė varnalėšų, dilgėlių, drignių, usnių augte augo aplink medį!
Iš kur ten, iš gilumos skylių, iš žievės plyšių, pradėjo lyst keisti gyvulėliai: menki amaro vabalėliai, muselės su ilgomis lyg stiebai kojomis. Argi iš tikro viskas tai gyvena? Turi savyje prietaisas jausmo? Vieni aplipo jauną atžalą, kiti lapą ir siurbia syvus. Dievo jautukai, poniškos – tai vaikštinėja, tai ilsisi, tai lakioja aukštyn. Tai vėl kokios musės stiprios, guvios, mitros lakioja čia kas valandėlę ir vėl pašokusios lekia toliau. Tokių svečių laukė vorai ir voreliai visokiose pakampėse. Štai ilgakojis uodas įsipainiojo su viena koja į voratinklį, veltui šoka, daužosi lyg pasiutęs, ir gailiai, kiek galėdamas, dūzgia.
Nuo ryto iki vakaro keliauja po gluosnį eilėmis skruzdės, kurių darbui nepakanka, matyt, žemės pakalnių. Lipa aukštyn, stabteli, uosto lyg šunes, o kitos vėl grįžta jau žemyn su diktu9 grobiu.
Gluosnio gyvenime galima pavadint labai svarbų laiką, kada gegužio mėnesį atlekia karkvabaliai, tinginiai ir besočiai – tik ėst ir miegot temstant, apsupa jie vainiku gluosnio galvą ir pradeda šokius su niurnančia muzika. Besočiai! Per visą dieną guli ant saulės ir žlėbčioja10, o naktį, atvėsus, sukyla tik ryt, tik ėst lapus.
Marguodama saulės šviesoje baltu ir juodu aksomu su raudonais ženklais ant sparnų, atlėkdavo kartais pas gluosnį puiki peteliškė 11; aplėks aplink stuomenį, pasirinks vietą šešėlyje ir suglaudžia sparnus, iškeldama juos aukštyn, idant nesuterštų jų bjaurūs gnūsai12, besivoliojantys baltose putose, kurios lyg seilės sunkiasi iš medžio vidaus.
Išnyks karkvabaliai, tai vėl pasirodo kitokie vabalai, spiečiai baltų nakties plaštakų, apžėlusių, uodeguotų, su galva įsprausta tarp sparnų, su samanotais ūsais, su juodomis kojomis – net bjauru!
Ėda tie niekadėjai, kaip pasamdyti, deda kiaušinius ir miršta. Tūkstančiais jų lavonai, paukščių subadyti, sumindžioti žmonių ir gyvuolių kojomis, pusiau supuvę, guli po gluosniu, o kiti tūkstančiai sukasi naktį aplink medį.
Sunku vienok suskaityt13 ant seno gluosnio visus vabalėlius, museles, peteliškes, kirmėlaites. Sunku galutinai apsakyt, kokį darbą atlieka viduje medžio tokia spragė. Tas gluosnis daro naudą tokiam daugeliui sutvėrimų, o jam pačiam, išskyrus vieną tik žemę, viskas kenkia. Žemė ir dangus davė medžiui gyvastį turbūt tik tam, idant tą gyvastį draskydami kiti būtų gyvi.
Ir žvirblis, ir pelėda, ir velnias gyvena senam gluosnyje. Žmogus, kad atsikratytų drugio14, gręžia gluosnyje skylę, pučia į ją tris kartus ir užkala drugį vagučiu. Per Verbą šventina bažnyčioje gluosnio šakutes su pumpurais. Kas praryja tokių šventintų pumpurų, tam gerklę neskauda, o kas vėl šventintas gluosnio šakutes laiko namie, tai nuveja nuo namų piktas dvasias ir gyvuoliai sekasi.
Tuojaus po švento Juozapo būdavo šiltos dienos ir vidurdienį susirinkdavo ant kluono stogo pulkas žvirblių, kurie, pasipūtę čiauškėjo čia sau kasdien po keletą valandų, šildydamiesi ant saulės. Kartais visas pulkas nusileidžia ar ant pridaržės15, ar ant kiemo ties vištų sląstomis, o subraškėjus arba pasirodžius bernui ar merginai, pakilę žvirbliai kaip galėdami lėkdavo ant stogo ir puldavo ant kraigo, kaip lietus. Tie paukščiai buvo visokio kilimo16: vieni išperėti karčiamoje, kiti žmonių trobose, bažnyčioje, varpinyčioje, kluonuose, tvartuose, garnio lizduose, karvelių, gluosnių skylėse ir tt. Bet žiemai susirinko visi prie dvaro, kaipo vietos, kur parankiausiai galima pergyvent žiemos šalčius ir sniegą. Tų išmintingų pažvilgių17 laikėsi su žvirbliais startos, varnos, kuosos, šarkos, kuodžiai. Tokiu būdu įvyko didelė maisto bendrystė, kuri naudojosi iš didesniojo žemės turto.
Tyliam, gražiam kaime gyveno nuotykiai labai šiurkštūs, pagal žmonių priežodį: „Šiandien būsi, ryt supūsi”. Dėl tos priežasties labai prasiretino kuopa žvirblių, likusių nuo vasaros, nors ir taip gana da jų buvo.
Apie ką tokį paukščiai be paliovos čiauškia, sunku žinoti; bet tikrai, kad viską mato ir gerai moka pritaikyt savo nužvelgimus. Oo! Nieks neužsislepia čia nuo žvirblių akies! Štai užvažiuoja vežikas ir sustoja ties vartais pasišert; žinoma, atvažiavo žydas pirkt javų, arba atimt skolą nuo pono: toks neišdrįsta kimštis per dvarą su savo vežimu ir sustoja pas kluoną. Žvirbliai tuojau lekia prie vežimo ir žiūri, kokį pašarą vežikas duos arkliams. O gal duos avižas? Tarp žvirblių visada yra toks vaitas18, paukštis su gera galva, kuris moka viską „patirt”.
Jis, rodos nė kam ko, šokinėja sau iš tolo, o apsimetėlis, ištiesia kaklą ir viską, ko reikia, gerai mato. Tokį žvirblį turėdami, visi kiti gali būti kvaili – jis vienas viską kuo gražiausiai aprūpins. Tai nieko, ką kartais suks, apvogs; už tai gi turi už visus kvailius, niekam netikusius, vienas laužyt galvą ir dirbt.
Ne vienąkart išeina iš trobos burnota mergina, nešdama žiurste19 pabirų namų paukščiams. Sustoja ir berdama iš saujos grūdus visu balsu šaukia: „Put, put put, put!”. Žvirbliai jau čia! Iki atkuitė vištos, pusiau bėgdamos, pusiau lėkdamos, iki atsvyravo antys, žąsys, iki atlėkė karveliai, tuo tarpu jau ne vienas žvirblis pusėtinai prilesė. Kiti paukščiai, kaip štai startos, šarkos, varnos ir t.t. laižėsi tiktai iš tolo ir gal apkartusioje širdyje pliovojo20