– Tabita, – skruostai, kiek jų nedengė kaukė, paraudo. – Mano vardas Tabita.
Ji vos nesuklykė dėl tokio kvailumo.
Kodėl prisistatė tikruoju vardu?
Net į salę nepatekusi atskleidė priedangą. Ir dar pačiam Džianui Basinui!
Ji turėjo būti Amelija Kaulter, kaip parašyta kvietime, kurį laikė rankoje.
Reikėjo atsisakyti dosnaus ponios Kaulter pasiūlymo, bet Tabita pasidavė akimirkos įspūdžiui, apsalo nuo suknelės grožio, širdis troško to vienintelio vakaro, tik vieno vakaro laisvės nuo negailestingai sunkaus gyvenimo, slenkančio šveičiant vonias ir tvarkant kambarius.
Tokioje puotoje, jei tėtis tebebūtų gyvas, ji galėtų viešėti. Būtų čia teisėtai, o ne apgaule.
Jei Džianas bent įtars, kad ji žemiausio lygio viešbučio darbuotoja, atleis ją akimirksniu.
Bet, regis, jis neatpažino.
Kitą vertus, juk nė karto nėra į ją pažiūrėjęs. Ir kodėl turėtų? Jis vien šiame viešbutyje yra įdarbinęs šimtus žmonių. Kambarinės stovi pačiame verslo grandinės gale – beveidė armija, kukliai šmėžuojanti koridoriais ir valanti turtingų svečių kambarius.
Taip pagalvojusi šiek tiek aprimo, bet širdis suspurdėjo įsikibus į pasiūlytą parankę, paskui ėmė daužytis dar smarkiau.
Aukštas, juodais šonuose trumpai kirptais, o ant viršugalvio ilgesniais plaukais, Džianas turėjo kiek per ilgą nosį, smailoką smakrą – tokio vyro tradiciniu gražuoliu nepavadintum. Tačiau jis turėjo kažin ką – gal tuos aukštus skruostikaulius, o gal ryškias mėlynas akis, o gal putlią apatinę lūpą, – kas traukė akį.
Džianas patraukė Tabitos dėmesį iš pirmo žvilgsnio.
Jo veidas buvo gyvas – tai patvirtino raukšlės ant kaktos ir apie akis.
Nors ir neįprasto grožio, bet su odiniu fraku ir juoda odine kauke ant veido – maskarado kostiumu – priminė piratą ir buvo triuškinančiai patrauklus.
– Iš kurios jūs Anglijos dalies? – paklausė jis eidamas koridoriumi.
– Iš Oksfordšyro, – atsargiai atsakė Tabita.
– Nuostabi šalis.
„Labai“, – ilgesingai pagalvojo Tabita. Kai buvo išmesta iš namų, ji vengė visos šalies. Per skaudu buvo galvoti apie viską, ko neteko, ko ilgėjosi.
Kad ir kaip būtų, ji nusišypsojo, linktelėjo pritardama ir meldė, kad pokalbis pasuktų kita linkme.
Būtų dar geriau, jei Džianas paspartintų žingsnį. Jiedu ėjo taip lėtai, kad net vėžliukas būtų aplenkęs.
Tabita suko galvą, kaip pasprukti nuo jo, kol neteko parodyti kvietimo, ant kurio parašytas moters vardas visai ne Tabita.
Jei iš ponios Kaulters kambario būtų išėjusi minute anksčiau ar vėliau, nebūtų atsitrenkusi į vienintelį žmogų, su kuriuo susitikimo norėjo išvengti.
– Mokiausi Oksfordo universitete, – tarė jis. – Ir Kiltonhauso pensione, Viltšyro grafystėje. Žinote tokį?
Jis šnekėjo sklandžia anglų kalba.
– Žinau.
Kiltonhausas – viena seniausių mokyklų pasaulyje ir tikrai pati brangiausia. Tik itin turtingi žmonės gali sau leisti ten išsiųsti mokytis savo vaikus. Ten mokėsi kelių jos mokyklos draugių broliai.
– O kur mokėtės jūs?
– Bedingdeile.
Jis nusijuokė sodriu griausmingu juoku, kuris jos ausyse nuskambėjo lyg muzika.
– Mano pirmoji mergina mokėsi ten, paklausčiau, ar jūs pažįstamos, bet turbūt esate gerokai jaunesnė už mane.
– Gali būti.
Jis nusikvatojo dar garsiau.
– Netuščiažodžiaujate, tiesa?
– Atleiskite, nenorėjau…
Jis sustojo, į Tabitą įsmigo ryškiai mėlynos akys.
– Neatsiprašinėkite. Jei atvirai, pasaulyje, kuriame gyvename, tai reta ir labai patraukli savybė.
Jis priėjo prie durų į patalpą, kur svečiai laukė, kol bus paskelbta pokylio pradžia. Po akimirkos jai teks ištiesti kvietimą, kad jos vardas būtų patvirtintas svečių sąraše.
Širdis sudundėjo.
Reikia dingti.
Jai tebeieškant dingsties pasišalinti, Džianas paėmė jos ranką, kuria buvo įsikibusi, ir pakėlė prie lūpų. Spindinčiomis akimis švelniai pabučiavo jos krumplius.
– Prieš prasidedant pokyliui man reikia šį tą patikrinti. Vėliau jus susirasiu.
Tada nusilenkė ir apsisukęs ant kulno nuėjo, liko tik prieskoniais dvelkiantis jo odekolono aromatas.
Tabita lėtai iškvėpė orą, kurį buvo sulaikiusi, ir užsimerkė.
Širdis daužėsi, bet tai buvo bučinio efektas ar grėsmė, kad paaiškės tiesa, ji tiksliai nežinojo.
– Einate, panele?
Ji nuvijo nerimą.
Uniformuotas patarnautojas atidarė duris.
Bet tada ji pamatė padavėją, laikantį padėklą su šampanu, ir nerimo šešėlį užtemdė ilgesys.
Tabita nusprendė, kad apsiribos viena taure šampano. Tiek nepakenks. Viena taurė ir, kai puotos pradžia bus oficialiai paskelbta, ji spruks į savo kambarį, į saugų anonimišką vergo gyvenimą.
Bet pirmiausia išgers šampano.
Ji stabtelėjo nedideliame laukiamajame. Kitoje durų pusėje stovėjo dar vienas patarnautojas, laikantis rankose didelę planšetę. Vos neiššoko širdis: atpažino jį. Ne kartą buvo kalbėjęsi personalo kambaryje.
Tačiau pažvelgęs į Tabitą, jis jos neatpažino.
Vaikinas pasisveikino mandagiai šypsodamasis.
– Ar galėtumėte parodyti kvietimą, panele?
Vildamasi, kad jis nepastebės drebančių rankų, Tabita ištiesė auksinę kortelę.
Jis įdėmiai peržiūrėjo dokumentą ir pasisuko į savo stalą, surado jos pavardę svečių sąraše. Pridėjęs prie eilutės pirštą vėl jai nusišypsojo ir linktelėjo į dvivėres duris kitoje kambario pusėje.
– Svečiai renkasi pro tas duris. Gero vakaro, panele Kaulter.
Plaučiuose pritrūko oro.
Ponia Kaulter buvo teisi. Suknelė ir makiažas – puikiausia priedanga.
– Dėkoju, – sukuždėjo ji.
Ištiesusi nugarą Tabita aukštai iškėlė galvą. Kitas durininkas atidarė jai duris ir įleido.
Išėjusią iš registratūros ją pasitiko triukšmas, Tabita sumirksėjo. Svečių jau prisirinkę ir visi geros nuotaikos. Oras pilnas juoko ir linksmų pokalbių, kuriuos slopino muzika, sklindanti iš kampo, kur pianistas grojo gerai žinomą melodiją.
Tabita pasinėrė į viską vos peržengusi durų slenkstį.
Prie jos priėjo padavėja su šampano padėklu.
Tabita šypsodamasi paėmė taurę ir vos susilaikė vienu mauku neištuštinusi iki dugno.
Kad ir kaip gyvenimas klostėsi dabar, ji auklėta būti dama.
Burbuliukai sproginėjo burnoje ir to užteko, kad mergina susigraudintų.
Šampano buvo ragavusi tik porą kartų gyvenime.