Heilė neatsakė. O ji pasižymėjo atvirumu. Kristą apėmė nuojauta, kad anksti džiaugtis netikėtu apsilankymu.
– Kaip čia atsiradai? – Kosmimo salą galima pasiekti tik laivu. Arba turtingų svečių, kurie lankosi jo pusbrolio, viešbučių savininko Alekso, įkurtame prabangiame vietovės SPA, sraigtasparniais.
– Girdėjau, kad grįžai į Nidrį ir apsigyvenai pas senelius. – Jo seneliams priklausė turistams skirtų vilų kompleksas netoliese esančios Leukadės salos uoste. – Jų kambarinė pasakė, kad tu čia. Nusisamdžiau vairininką su laivu, ir mane atplukdė.
Dėl kilusių audrų jūra buvo banguota.
– Kokį vairininką? – paklausė jis per greitai ir pernelyg globėjiškai. Kai toks bangavimas, niekam nepatikėtų žmonos. Mintyse trinktelėjo kumščiu sau į kaktą. Ji juk nebe jo rūpestis. Kas žino, kiek kartų ji rizikavo per tuos dvejus metus ir penkis mėnesius, kai jis liovėsi ją globojęs? Ir išvis kas jam darbo?
Išgirdusi klausimą, ji dėbtelėjo iš padilbų. Bet paminėjo vairininką, kurį jis gerai pažinojo.
– Gerai pasirinkai, – atlyžo jis.
Kodėl jis suabejojo jos gebėjimu pasirinkti saugų laivą? Heilė visada buvo praktiška, pastebėdavo iškilusią problemą ir rasdavo sprendimą. Kai jis tapo jai problema, ji apsisprendė jį palikti.
Kristas pažvelgė jai per petį ir pastebėjo, kad į juos smalsiai žvilgčioja. Daugelis į iškilmes susirinkusių svečių Heilės nepažinojo. Visas sambūris net dūzgė iš susidomėjimo. Tie, kurie dar to nežinojo, netrukus susivoks, kad ši miela šviesiaplaukė moteris – Kristą atstūmusi žmona. Toji, taip pažeminusi savo graiką vyrą, kaip joks graikas neturėtų būti žeminamas.
Jis pasisuko ir užstojo ją nuo smalsių žvilgsnių. Darė tai, ko visada troško – globoti ją ir rūpintis. Bet kai jai išties jo reikėjo, jis taip skaudžiai nuvylė, kad ji nepajėgė atleisti. Širdies gilumoje jis ir sau negalėjo atleisti.
– Kodėl nepranešei, kad atvyksti? – tyliai pasidomėjo jis.
– Norėjau pasimatyti akis į akį. Bet nebuvau tikra, ar sutiksi, jei pranešiu iš anksto.
Išsiliejo metus kaupiamas apmaudas.
– Aišku, kad būčiau norėjęs pasimatyti. Turiu žinoti, kas nutiko. Išėjai iš ligoninės nepranešusi, kur vyksti. Ieškojau tavęs. Bet tavo tėvai atsisakė pasakyti, kur esi. Ir tavo draugai. Tavo sesuo užtrenkė priešais mane duris.
Ji iškėlė ranką, kad jį sustabdytų. Jis pastebėjo, kad jos ranka šiek tiek virpa.
– Gana. Tik ne čia. Ne visiems girdint. Tai, ką turiu pasakyti, skirta tik tau. Dėl to norėjau susitikti tik su tavimi, o ne…
– Tai sakyk, – iškošė jis pro sukąstus dantis.
Ji sukiojo tarp pirštų dizainerio kurtos rankinės – dar vienos jo dovanos – dirželį, ir jam atrodė, kad jis tuojau nutrūks. Tada ji pakėlė akis.
– Noriu skirtis.
Jis žybtelėjo akimis.
– Kuo greičiau, tuo geriau, – rėžė.
Heilė žengė žingsnį atgal ir pažvelgė į beveik jau buvusį vyrą. Ak, kas gi čia ją atvijo? Manė, kad galės valdytis vėl susitikusi su Kristu. Jiedu kadaise mylėjo vienas kitą, tad, žinoma, turbūt geriau pačiai, o ne per advokatą įteikti skyrybų dokumentus?
Bet kai pamatė jį su tamsios spalvos apsiaustu stovintį po medžiu ir niūriai žvelgiantį į jūrą, suprato suklydusi. Ją nenumaldomai traukė prie jo su tokia jėga, kad turėjo stipriai įsiremti į žemę batais, kad nesvyruotų. Burna džiūvo, širdis daužėsi, ir ji, apimta beviltiško ilgesio, negalėjo atitraukti nuo jo akių.
Dabar jam dvidešimt devyneri, bet vis vien gražesnio už jį vyro nebuvo sutikusi. Turbūt pasakyti, kad jis gražus, nepakako. Kaip nepakako ir šių apibūdinimų: išvaizdus, įspūdingas, patrauklus, žavus. Sunku žodžiais apibūdinti šį vyrą. Šešių pėdų ir dviejų colių ūgio, plačiapetį, siaurų klubų, tobulą. O dar tankių juodų plaukų, lygios rusvos odos, kurią moteriai taip malonu liesti pirštais, ir nuostabių žalsvų akių.
Kristas galėjo būti modelis kuriant senovines marmurines graikų dievų skulptūras, kuriomis ji taip žavėjosi Atėnuose per medaus mėnesį. Ir vos po pusmečio, per laisvą savaitgalį Londone, jį pakvietė į tarptautinę modelių agentūrą. Kaip tikras graikas mačas, jis tik pasišaipė iš šio pasiūlymo. Bet jiems verkiant reikėjo pinigų, ir ji įkalbėjo jį bent jau pabandyti. Jį pačią pirmą dieną pasamdė prestižiniam darbui, ir jis nenoriai pasirašė su agentūra sutartį.
Kaip Heilei dabar atrodė, tada jis pradėjo nuo jos tolti, pamažu ir nepastebimai įsitvirtinti pasaulyje, kuriame jai nebuvo vietos. Jį paskatinusi padarė kvailiausią dalyką. Šalia garsaus vyro pasijuto lyg blanki perekšlė šalia didingo povo. O jis leido, kad taip nutiktų. Palikdavo ją vieną rūpintis namais, o pats be rūpesčių žingsniavo sau Europos madų pasaulio sostinių podiumais, dalyvavo reklamos kampanijose, filmavosi reklaminiuose klipuose, bičiuliavosi su turtingais ir įtakingais. Kaskart jai paklausus tikino visa darantis dėl jos ir jųdviejų finansinio saugumo. Kurį laiką ji tikėjo. Kol ėmė kilti abejonių.
Ji sukando dantis. Užklupo ilgesys ne dėl šio Kristo. Ilgėjosi to Kristo, kurį pamilo būdama vos dvidešimt dvejų studentė Daramo alaus bare. Praleidusi vienus mokslo metus, ji buvo vyresnė už kitus kurso draugus, ir jos dėmesį patraukė grupelė vyresnių studentų. Jie juokavo su kitais mainų programos studentais. Ją užbūrė spindintys balti dantys, rusva veido oda ir nuostabios linksmos žalsvos akys. Jis pažvelgė į jos pusę, ir žvilgsniai susitiko. Akimirką ji nieko nebematė – jokio kito – vien tik jį. Pamažu slopo alaus baro garsai – kalbų nuotrupos ir bokalų skimbčiojimas, kol liko tik jiedu, ir jie skendo vienas kito žvilgsnyje, susijungė jų sielos. Ar bent jau taip pasirodė. Tada jis lyg klausdamas pakėlė antakius. Jis pastatė ant stalo bokalą, paliko draugus ir ėmė artintis prie jos.
Net ir tada jis gerai slėpė jausmus – Heidė ilgai nesuprato, kad jis pamilo ją iš pirmo žvilgsnio, kaip ir ji. Ši savybė jam daug pagelbėjo netikėtoje karjeroje. Jis, kaip buvo reikalaujama, lengvai įsijausdavo į skirtingus vaidmenis ir tapo sėkmingu modeliu. Aistringas ir rafinuotas su smokingu, dabitiškas ir atletiškas jachtoje – tokį jį vaizdavo reklamose, platinamose po visą Europą.
Jam taip gerai prigijo tie vaidmenys, kad ilgainiui ji ėmė svarstyti, ar priešais ją tas tikrasis Kristas. Bet išgirdus žodį „skirtis“, kaukė nuslydo, akimirką jo žvilgsnį aptemdė skausmas, ir jos širdis praleido dūžį. Bet toji išraiška dingo taip greitai, kad, matyt, jai tik taip pasirodė.
– Nieko nepasakei, kur buvai, ką veikei – tik reikalauji skyrybų, – išbeldė jis nenatūraliu bereikšmiu balsu. Bet iš įtempto smakro, aptemusio žvilgsnio ji sprendė, kad nėra toks ramus, kaip atrodo.
Ji sunkiai nurijo seiles.
– Tai neturėtų atrodyti staigmena. Kartu nebegyvename jau dvejus su puse metų. Pakankamas pagrindas nutraukti santuoką.
– Tą patį sakė mano advokatas, kai praėjus dvejiems metams, kai palikai šeimą, kreipiausi į jį, kad pradėtų skyrybų procedūrą. Tai, kad gyvename atskirai, rodo, jog santuoka nepataisomai žlugusi. To visiškai pakanka.
Jo žodžiai buvo negailestingi, bet ką čia bepridursi. Ankstesnis jaudulys ir aistra virto nusivylimu. Dabar, žiūrėdama į vyrą, Heidė prisiminė, kodėl nepakluso savo šeimai ir už jo ištekėjo, kodėl atsisakė svajonių, o leido jam įgyvendinti savąsias. Bet tai jau vakarykštė diena. Ji turi būti stipri. Gyvenime nepakanka vien gero sekso ir linksmybių. Tą ji suprato prieš dvejus su puse metų būdama viena ligoninėje šalies, kurios kalbos