Kai meilė sugrįžta. Kandy Shepherd. Читать онлайн. Newlib. NEWLIB.NET

Автор: Kandy Shepherd
Издательство: Svajonių knygos
Серия: Svajonių romanai
Жанр произведения: Современные любовные романы
Год издания: 0
isbn: 978-609-03-0561-4
Скачать книгу
Nuo nekalto flirto iki svaiginančio karščioKANDY SHEPHERDKai meilė sugrįžtaRomanas
Vilnius2020

      Versta iš Kandy Shepherd, Stranded with Her Greek Tycoon, 2018

      © Kandy Shepherd, 2018

      Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

      „Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

      Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

      Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo. Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.

      © Virginija Elena Stakienė, vertimas iš anglų kalbos, 2019

      © Lina Noreikaitė, dizainas, 2016

      © Shutterstock.com, viršelio nuotrauka

      © „Svajonių knygos“, 2020

      © „Svajonių knygos“, skaitmeninė versija, 2020

      ISBN 978-609-03-0561-4

      „Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

      1

      Kristo Teofanio santuoka buvo tokia nevykusi, kad jis negalėjo džiaugtis kartu su visais, kai mylimas jo pusbrolis su žmona atnaujino santuokos įžadus. Matydamas, kokie jiedu laimingi ir kaip meiliai vienas kitam šypsosi, užklupus prisiminimams apie tai, ką pats prarado, tik tvirtai sugniaužė kumščius.

      Turi būti atsargus, kad nenuslinktų visiems rodoma kaukė – linksmo ir nerūpestingo Kristo, kuriam nė motais slapčia jį aplankantys netekties prisiminimai. Niekas neturi matyti, kaip jam skaudu.

      Įžadų atnaujinimo apeigos vyko pusbroliui priklausančioje Kosmimo saloje, mažoje baltoje koplytėlėje, nuo uolos krašto žvelgiančioje į žalsvus Jonijos jūros vandenis. Iš koplytėlės pasipylę linksmi svečiai apsupo ratu laimingą porą ir sveikino. Apimtas niūrų minčių Kristas stovėjo atokiau po žemu kiparisu, ir nuo priverstinės šypsenos jam net paskaudo veido raumenis.

      Žinoma, Kristas linkėjo pusbroliui viso, kas geriausia, bet negalėjo atsikratyti minčių apie savo paties vestuvių ceremoniją Šiaurės Anglijoje viduramžiško Daramo miestelio metrikacijos biure. Su pasididžiavimu ir meile tada jis žvelgė į savo nuotaką Heilę ir negalėjo patikėti, kad tokia nuostabi moteris sutiko kurti su juo gyvenimą. O ji, atidavusi savo kūną ir, svarbiausia, širdį į jo rankas, žvelgė spindinčiomis kupinomis meilės ir pasitikėjimo akimis. Neįkainojama dovana. Tačiau jos jis taip netikėtai neteko.

      Jis beveik fiziškai jautė sąžinės graužatį. Per dvejus metus nė karto nepasimatė su žmona. Jei tiksliai – per dvejus metus ir penkis mėnesius. Turbūt galėtų suskaičiuoti net valandas ir minutes. Priekaištavo sau ir jautėsi kaltas dėl kiekvienos skyrium praleistos akimirkos. Jis nė nežino, kur Heilė gyvena, ką veikia. Įskaudino ją, kad nebuvo šalia, kai jai labiausiai jo reikėjo. Bet ji nė nesuteikė progos pasiaiškinti. Be gailesčio paliko jį ir ištrynė iš savo gyvenimo, o to jis iš mielos ir švelnios žmonos nesitikėjo.

      Kai aidint džiaugsmingiems šūksniams pusbrolis Aleksas bučiavosi su žmona Dela, Kristas užmerkė akis ir prisiminė, kaip palaimingai jis bučiavo Heilę kunigui leidus užtvirtinti jųdviejų sąjungą. Jie buvo tokie pat laimingi kaip šiedu. Apimti jaudulio, kad prieš akis visas gyvenimas kartu. Be proto įsimylėję. Įsitikinę, kad jiems reikia vienam kito, nors pasaulis, rodos, stojo prieš juos.

      Kadaise mudu buvome tokie pat kaip jie. Šie žodžiai pasigirdo lyg tylus murmesys, lyg lengvas vėjelio pūstelėjimas jam virš galvos būtų sujudinęs medžio šakeles.

      Išgirdęs kadaise taip gerai pažįstamą balsą, Kristas apstulbęs atmerkė akis. Heilė. Iš kažkur žemiau jo peties, kur ji taip patogiai įsitaisydavo, atsklido vos užuodžiamas jos aromatas. Apimtas beprotiško sielvarto pamanė, kad gal jį aplankė praeities šmėkla.

      Jis pasuko galvą. Širdis taip smarkiai sudunksėjo, kad jis net aiktelėjo. Ji stovėjo visai šalia ir žiūrėjo ne į jį, o į koplytėlės pusę, lyg vengtų jo žvilgsnio. Jo žmona.

      Norėdamas ją paliesti ir įsitikinti, kad tai ne vizija, jis ištiesė ranką. Jos skruostas buvo švelnus, vėsus ir labai tikras.

      – Tai tu, koukla mou, – pasakė jis kimiu balsu. Jis daug laiko netarė šių švelnių žodžių – jie buvo skirti vien tik jai.

      Bet tuojau pasigailėjo juos ištaręs. Atitraukė ranką. Mylėjo ją besąlygiškai, bet ji atstūmė jo meilę. Taip, jis padarė klaidų ir labai gailisi. Ji nesuteikė progos jų atitaisyti. Įskaudino jį. Pažemino. Sukėlė pragariškų kančių, kai ieškojo jos po visą Europą. Bet ji nenorėjo, kad ją surastų.

      – Nevadink manęs taip, – pareiškė ji. – Nesu nei tavo lėlytė, nei gražuolė, ar ką šie žodžiai reikštų. Jau nebe.

      – Suprantama, – tarstelėjo Kristas.

      Ji nukreipė žvilgsnį į šalį ir prikando apatinę lūpą, kaip visada, kai nervindavosi. Arba būgštaudavo. Ką ji čia veikia?

      Jis atidžiai žvelgė į ją nebūdamas tvirtai įsitikinęs, kad tai tikrai ji. Nors ir nenorėjo, jį jaudino kiekviena jos išvaizdos detalė. Kad mūvėjo prigludusiomis kelnėmis ir kad saugodamasi ankstyvo vasario ryto vėsos buvo susisiautusi dailiu šviesiai mėlynu apsiaustu, kurį jis nupirko jai iš Milano dizainerio. Drabužis, sujuostas plonu dirželiu, buvo tas pats, tačiau to nepasakytum apie ją pačią. Heilės vaizdas, išlikęs jo galvoje, pamažu kito, ir jis pamatė savo žmoną jau visai kitokią.

      Ant pečių krentančias gražias vešlias šviesias garbanas pakeitė trumpai piksi stiliumi kirpti plaukai. Visai kaip berniūkščio, – buvo pirma jam į galvą šovusi nerimastinga mintis. Jam patiko ilgi jos plaukai, mėgo braukti per juos delnais, truktelėti pakaušyje, kad pakreiptų jos galvą bučiniui. Bet, pažiūrėjęs atidžiau, turėjo pripažinti, kad šis naujas kirpimas itin moteriškas, aplink veidą sruogos buvo purios, prigludusios prie grakštaus sprando linkio. Veido bruožai tapo ryškesni, skruostikauliai išraiškingesni, o smakras valingesnis. Miela jaunatviška anglų kalba, kuri jį taip žavėjo, dabar, jai esant dvidešimt septynerių, įgavo dar daugiau patrauklaus grožio.

      – Kur, po galais, buvai? – metė jis. – Ką čia veiki po šitiek laiko?

      Heilė pažvelgė jam į akis.

      – Atvykau pasimatyti su tavimi. Ko gi dar?

      Sužibo viltis, kad ji bent jau paaiškins, kodėl nutraukė jų santuoką, bet viltis nuslopo jam pažvelgus į šaltas ir abejingas akis ir kietai sučiauptas lūpas. Norėtų, kad ji pasiaiškintų. Juk ji vis dar teisėta žmona. Bet jį sulaikė vos juntamas jos nerimas. Juk nepaskatins jos ir vėl pabėgti. Jam reikalingi atsakymai į klausimus.

      Heilė pažvelgė į tebesibūriuojančius prie koplytėlės svečius, tada vėl į jį.

      – Nežinojau, kad čia susirinks visa tavo šeima, kitaip nebūčiau trenkusis į šią salą, – pasakė ji.

      Jos ir balsas buvo kitoks. Nepriekaištingoje anglų kalboje buvo vos girdėti kažin koks akcentas. Jis laisvai kalbėjo angliškai ir itališkai, neblogai prancūziškai ir ispaniškai, bet jos kalboje buvo ne tai. Kurgi ji buvo?

      – Tai šeimos iškilmės.

      – Tikrai nebūčiau buvusi įtraukta į svečių sąrašą, – karčiai pastebėjo ji.

      Jis negalėjo paprieštarauti, kad tai netiesa. Jo šeima – ypač senelė, auginusi jį nuo keturiolikos metų – nepritarė vedyboms su Heile ir to neslėpė. Yia-yia1 Penelopei jų santuoka atrodė skubota, neapgalvota ir pernelyg priminė jo paties tėvų santuoką, suteikusią tiek sielvarto.

      – Noriu


<p>1</p>

Graikų k. senelė