Terė nusijuokė, kai pastarąsias penkiolika minučių vyravusi įtampa išsisklaidė. Žana jos geriausia draugė ir vienintelė, galinti padėti jai sudėlioti visus taškus ant i.
– Žinia, kurią sunku suvokti…
– Klok.
Terė nusipurtė, vis dar galvodama, kaip viskas keista.
– Papasakočiau, bet privalau grįžti prie darbo.
– Nesijaudink, – Žana papurtė galvą. – Viršininkas sakė, kad gali užtrukti tiek, kiek reikės. Be to, klientų beveik nėra, todėl pradėk.
Terė pasakojo, vartydama rankose vandens buteliuką. Išklojo draugei istoriją ir pačiai viskas stojo į vietas. Daugiau nei keista. Beprotiška. Netgi neįmanoma. Na gerai, gal ji ir nenusiramino taip, kaip galvojo.
– Lyg kokia pasaka, – pagaliau pakomentavo Žana, Terei nutilus.
– Ir pati kitaip nepavadinčiau, – prisipažino Terė. – Ar, kai laikrodis išmuš dvylika, aš ir vėl virsiu moliūgu?
– Pelenė nebuvo moliūgas. Moliūgu virto jos karieta, – Žana nusijuokė. – Ir visa tai realybė, kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų. Tai nuostabu, Tere. Tu turtinga. Tiksliau, neįtikėtinai turtinga.
– Ak, Dieve, – Terė pridėjo delną prie skrandžio, kad nuramintų kylančią audrą. Ji niekada neturėjo daug pinigų. Jos tėvai buvo mokytojai, gyveno gražiai, bet taip pat važinėjo dešimties metų senumo automobiliais ir taupydavo atostogoms.
Žinoma, Terė kartais važiuodavo į Aidahą nusipirkti loterijos bilieto, nes kas nesvajoja tapti turtuoliu? Tačiau kai tai tampa tikrove, ne juokais išsigąsti.
– Kodėl nesidžiaugi? – Žana ištiesė ranką ir suėmė Terės delną. – Ak. Palauk. Atleisk. Dieve, kokia aš kvailė. Tu liūdi išgirdusi, kad tavo biologinis tėvas mirė?
– Kvaila sielvartauti dėl kažko, ko net nebuvai sutikusi, bet taip, šiek tiek liūdžiu, – šalia užgriuvusių smagių naujienų buvo ir ši, liūdnoka. Terė tyliai svarstė, koks buvo jos tėvas? Ar žinojo, kas ji tokia ir kur gyvena? Ir kodėl su ja nesusisiekė? Kodėl jai viską paliko? Turbūt visada savęs to klausinės.
– Tikrai nežinojai, kas yra tavo biologinis tėvas? – Žana paėmė iš Terės vandenį, gurkštelėjo ir atidavė.
– Nenutuokiau, – švelniai atsakė draugė. – O dabar man kyla tiek daug klausimų ir aš niekada negausiu į juos atsakymo… Nežinau. Viskas taip tolima, sunku patikėti, kad tai vyksta iš tikrųjų.
– Taip, suprantu. Bent žinai, kad jis apie tave galvojo. Prisiminė. Ir norėjo tau atiduoti viską, ką turėjo.
– Teisingai, – Terės lūpų kampučiai pakilo į viršų. – Gerai. Nereikia savęs gailėtis. Bet juk galima būti šiek tiek išsigandusiai?
– Žinoma. Tai sakai StarFire? – draugė nusišypsojo. – Turėtų būti nuostabus viešbutis.
– Žinau, – Terė giliai įkvėpė, bet kankino nuojauta, kad taip lengvai vidinio drebulio nenumalšins. Ką tik viskas pasikeitė.
Terės galvoje viena galimybė keitė kitą. Ji turi gerą darbą, gal net puikų, bet štai gavo progą turėti dar daugiau. Privalės nemažai išmokti, bet žengti į naują gyvenimą gali būti nepaprastai jaudinanti patirtis.
– Ir jis priklauso tau!
– Regis, pusė jo, – staiga Terė atsistojo. – Kaip iš kasininkės aš tapsiu viešbučio valdytoja?
– Ar tu rimtai? – Žana pažvelgė į draugę. – Jei ir toliau savimi abejosi, supyksiu. Taip, žinoma, tau reikia su daug kuo susitaikyti. Bet tu protinga ir tau sekasi bendrauti su žmonėmis, gali daryti, ką tik panorėjusi.
– Ačiū, – nusišypsojo Terė.
– Nėra už ką.
– Net nežinau, nuo ko pradėti, Žana.
– Nuo advokato, – draugė taip pat atsistojo, veide atsispindėjo užuojauta ir susierzinimas. – Tere, tai tavo didžioji proga. Galimybė išeiti iš banko ir pradėti daryti tai, kas tikrai įdomu. Imk ir bėk.
Tiesa. Terė dirbo banke, nes reikėjo kažkur dirbti. Bet ne tokios karjeros ji troško. Iš tikrųjų net nežinojo, ko nori. Kuo ilgiau čia dirbo, tuo buvo patogiau, ir vis mažiau tikėtina, kad ieškosis kito, geresnio darbo.
Visada darė tai, ko iš jos buvo tikimasi. Mokykla. Darbas. Gal visata taip jai suteikia galimybę praplėsti akiratį ir išsiaiškinti, ką dar sugeba?
Žana teisi. Ji privalo pasinaudoti proga. Privalo pamėginti gauti… daugiau.
– Naujasis partneris tikisi tave pamatyti Las Vegase ir turi viską išsiaiškinti dar prieš susitikdama su juo.
Terė išpūtė orą. Ji ne bailė. Net nepanaši. Žinoma, tokioje situacijoje atsidurti neteko, bet jai pavyks.
Pavyks?
Visada buvo gera mergaitė. Gera dukra. Atsakingoji. Svajojo apie kitas šalis, bet susitaikė, kad, norėdama keliauti ir kažką pamatyti, turės ne vienus metus taupyti. Ir staiga jai atsivėrė visas pasaulis. Būtų tikra kvailė, jei atsisakytų.
– Tu teisi, – linksėdama tarė Terė. – Pasikalbėsiu su Maiku, pasakysiu, kad man reikia kelių išeiginių.
– Gali banko vadybininkui užsiminti, kad yra galimybė, jog nebegrįši, – purtydama galvą Žana nusišypsojo.
– Taip, viskas keičiasi, – nusijuokė Terė. – Bet aš dar nepasiruošusi atsisakyti senojo gyvenimo.
– Manau, – merginos išėjo iš poilsio kambario, – kažkas jau padarė tai už tave.
– Nepakenčiu, kai būni teisi.
– Tere, varai save iš proto, bet neprivalai taip elgtis, – Žana palietė draugės ranką. – Kuperiui Heisui nereikia, kad vadovautum įmonei. Bet, nori jis ar ne, esi jo partnerė ir bent jau galėsi išreikšti savo nuomonę.
Terės mintys vėl ėmė vyti viena kitą. Tai kartą gyvenime pasitaikanti galimybė ir ji būtų visiška kvaiša, jei ja nepasinaudotų tik dėl to, kad bijo. Žinoma, nenutuokia, kaip valdyti viešbutį. Bet ne kartą juose gyveno ir žino, kas klientams patinka ar nepatinka. Tai turėtų kažką reikšti. Jos tėčiui ne vieną dešimtmetį priklausė lankytojų mėgtas restoranas. Būdama paauglė ir pati ten dirbo. Išmoko, kad raktas į sėkmę aptarnavimo srityje – padaryti žmones laimingus. Gal skamba paprastai, bet daugelis to nesupranta.
– Tiesiog keliauk, Tere. Čiupk jautį už ragų. Ir jei tau prireiks kavalerijos, aš atskrisiu kitu lėktuvu.
– Las Vegasai, aš atvykstu, – nusišypsojo Terė.
Po keturių dienų Terė stovėjo dideliame prabangiame viešbučio StarFire vestibiulyje Las Vegase. Grindys dengtos plačiomis, tamsiai mėlynomis plytelėmis, spindinčiomis taip, tarsi jose būtų įkalintos žvaigždės. Aukštos lubos imitavo nakties dangų, nusagstytą žvaigždėmis ir nušviestą krentančių šviesulių auksiniais ruoželiais. Įspūdis buvo toks tikroviškas, kad jei dabar nebūtų vidurdienis, Terė tikrai pagalvotų stovinti lauke ir žvelgianti į dangų.
Sienos nukabinėtos paveikslais auksiniais rėmais, o svečiams, laukiantiems priimamajame, padavėjai mandagiai siūlė atsigaivinti šampanu. Gretimame vestibiulyje veikė kazino ir aplink sklido didžiulis triukšmas. Lošimo automatai pypsėjo, dzingsėjo ir padrąsinamai skambėjo miniai, vaikštinėjančiai kazino teritorijoje.
Terė lėtai apsisuko ratu, matė dovanų parduotuvėles, restoranų ir barų iškabas ir dar daugiau žmonių. Iš to,