Versta iš Maureen Child, Tempt Me in Vegas, 2018
© Maureen Child, 2018
Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su
„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.
Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo. Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.
© Asta Adomavičienė, vertimas iš anglų kalbos, 2019
© Lina Noreikaitė, dizainas, 2016
© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka
© „Svajonių knygos“, 2020
© „Svajonių knygos“, skaitmeninė versija, 2020
ISBN 978-609-03-0563-8
„Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.
1
– Tai ne kvaila muilo opera. Tai tikras gyvenimas, – Kuperis Heisas susikišo rankas į kelnių kišenes ir pažvelgė į priešais stovintį vyrą. – Kaip, po velnių, tai nutiko? Slapti paveldėtojai neišnyra iš niekur skaitant velionio testamentą.
– Išniro tik jos vardas, – priminė Deivas Keris.
Tiesa, bet tai nė kiek neguodžia. Kuperis dar kelias akimirkas spoksojo į vyriškį. Deivas nuo koledžo laikų yra geriausias jo draugas ir patikėtinis. Visomis aplinkybėmis jis elgiasi protingai ir šaltakraujiškai, kartais Kuperį toks elgesys net erzindavo. Kaip ir dabar.
– Bet to juk pakanka? Ji gyva. Ji turi vardą. Regis, – piktai pridūrė Kuperis, – kad ir pusę mano įmonės. O svarbiausia – nieko apie ją nežinome.
Dabar, būdamas savo biure, viešbutyje StarFire, Kuperis galėjo nesivaržydamas išlieti nusivylimą. Bet dar visai neseniai, sėdėdamas priešais tarybos narius ir įmonės teisininkus, kai buvo skaitomas Džeikobo Evanso testamentas, privalėjo nuslėpti nuostabą ir pyktį.
Paprastai kambaryje su dideliais langais, minkštais kilimais ir prabangiai apstatytais baldais Kuperis nusiramindavo. Aplinka primindavo, kaip toli jis pažengė nuo įmonės įkūrimo. To užmiršti neleido ir ant sienų kabantys garsiųjų Heisų viešbučių nuotraukos. Džeikobas su jo tėvu įsteigė įmonę, tačiau tik Kuperio dėka ji išsiplėtė iki dabartinės imperijos.
Bet ši akimirka neleido mėgautis verslu… viso gyvenimo pagrindą ką tik sukrėtė žemės drebėjimas.
Kuperiui vis dar buvo sunku suvokti, kas vyksta. Velnias, jo gyvenimas buvo sustyguotas. Jis paveldėjo Hayes Corporation. Metų metus buvo mokomas perimti įmonės vadeles ir jam beveik vienam pavyko viešbučius paversti pačiais prabangiausiais.
Nors viešbučių tinklas išplėtotas po visą pasaulį, tačiau pagrindinis, StarFire, kuriame įsikūręs ir įmonės biuras, buvo Las Vegase. Bėgant metams viešbutis ne kartą renovuotas, tačiau vis dar stovėjo pagrindiniame miesto bulvare, o naktimis šviesdavo lyg žvaigždės danguje, kurių vardu ir buvo pavadintas.
Tėvui, Trevorui, mirus, Kuperis užėmė jo vietą ir dirbo kartu su Džeikobu. Šis neturėjo šeimos, tad, savaime suprantama, po jo mirties visos įmonės akcijos turėjo atitekti Kuperiui, daugybę metų besiruošusiam tapti imperijos karaliumi.
Tik taip nenutiko.
Kuperis ir vėl pažvelgė į Deivą. Jiedu kartu vasaromis dirbdavo įmonėje, tik skirtinguose skyriuose, kad kuo daugiau išmoktų, o Kuperiui perėmus tėvo pareigas, Deivas tapo jo vyriausiuoju patarėju. Kuperis iš tikrųjų negalėjo įsivaizduoti, kaip dirbtų be geriausio bičiulio. Žmogus, kuriuo gali visiškai pasitikėti, yra neįkainojama vertybė.
Deivas atsisėdo į vieną ruda oda aptrauktų kėdžių, skirtų svečiams, priešais didelį Kuperio raudonmedžio darbo stalą. Vilkėjo juodą kostiumą ir ryšėjo raudoną kaklaraištį. Rudus plaukus kirpo trumpai, o dabar sėdėjo suraukęs tamsius antakius.
– Kol kas daug nežinome. Bet sužinosime jau po kelių valandų. Tam paskyriau patikimiausius mūsų vyrus.
– Puiku, – piktai sumurmėjo Kuperis, o viduje negalėjo nustygti vietoje. – Džeikobas turi dukrą. Dukrą, apie kurią niekas nenutuokė. Vis dar skamba kaip prastas mažo biudžeto filmo scenarijus. – Neįtikėtina. Vadinasi, visgi Džeikobas turėjo šeimą. Dukrą, kurios ir pats nematė. Kurią prieš trisdešimt metų kartu su mergaitės motina nusprendė atiduoti įvaikinti. Ir laukė, kol numirs, kad visiems apie tai paskelbtų.
– Kaži ar Džeikobas būtų man apie ją papasakojęs, – Kuperis persibraukė juodus plaukus ir papurtė galvą.
– Galbūt jis ketino tai padaryti, – spėjo Deivas, bet pamatęs draugo žvilgsnį iš karto užsičiaupė.
– Pažinojau jį visą gyvenimą, – priminė Kuperis draugui. – Džeikobas nesugebėjo per paskutinius trisdešimt penkerius metus rasti penkių laisvų minučių ir tiesiog pasakyti: O, ar minėjau, kad turiu dukrą?
– Jei tikiesi, kad viską paaiškinsiu, – Deivas kilstelėjo abi rankas, – tau teks ilgai laukti. Nenutuokiu, kodėl Džeikobas tai nutylėjo. Bet tikrai žinau, kad nesitikėjo mirti per nelemtą golfo automobilių avariją.
Tiesa. Jei automobilis nebūtų nuriedėjęs, Džeikobas nebūtų susilaužęs sprando ir… tai nieko nebūtų pakeitę. Džeikobui buvo aštuoniasdešimt. Galiausiai vis tiek būtų kada nors miręs.
– Jis atidavė dukrą įvaikinti, metų metus nepaisė, kad ji yra, ir vis tiek paliko jai pusę įmonės? – Kuperis giliai įkvėpė, tikėdamasis nusiraminti, bet nepavyko. – Kas taip elgiasi?
Deivas tylėjo, nes nežinojo, ką atsakyti. Kilo tik daugybė klausimų. Kas ši moteris? Ką ji pasakys sužinojusi, kad yra paveldėtoja? Ar ji tikisi, kad galės nurodinėti Kuperiui, kaip vystyti verslą? Tą pačią akimirką Kuperio susitvardymas išgaravo. Nieku gyvu neleis jai kištis į įmonės reikalus ir jam nė motais, kas, po velnių, ji tokia.
– Gerai, – tarė sau, sutelkdamas ramiai galvoje mintis. – Noriu žinoti viską, kas įmanoma… – trumpam nutilo ir pažvelgė į ant stalo gulinčią Džeikobo testamento kopiją, – apie Terę Fergison iki dienos pabaigos. Kokią mokyklą ji lankė, ką veikia ir ką žino. Po galais, noriu žinoti, ką ji valgo pusryčiams. Jei man reikės turėti su ja reikalų, noriu būti kuo geriau pasiruošęs pradėdamas kovą.
– Supratau, – Deivas atsistojo ir pasisuko į duris. – Galbūt mums pasiseks. Gal ji apie visa tai nieko nenorės girdėti.
– Žinoma, taip ir nutiks, – Kuperis būtų nusijuokęs, bet jautėsi per daug įsiutęs. – Žmonės kiekvieną dieną atsisako milijardų dolerių.
– Tiesa, – palinksėjo Deivas.
– Ne, ji neatsisakys, – Kuperis tai pasakė labiau sau nei draugui. – Bet neišdygs iš niekur ir netaps įmonės akcininke. Man nesvarbu, kas ji tokia. Gal mums tereikės rasti būdą, kaip įtikinti ją paimti pinigus ir dingti.
– Verta pamėginti, – tarė Deivas. – Paspausiu vyrus, kad informacijos ieškotų sparčiau.
– Gerai.
Bičiuliui išėjus, Kuperis pasisuko į už nugaros plytinčią langų sieną. Žvelgė į apačioje nusidriekusį Las Vegaso bulvarą, geriau žinomą kaip Vegaso juosta, ir leido mintims laisvai klajoti. Užaugo šiame viešbutyje ir vis dar gyveno vienuose iš savininkų apartamentų dvidešimt penktame pastato aukšte. Pažinojo kiekvieną šio miesto kampelį ir plyšelį, mėgo kiekvieną jo centimetrą.
Gatvėmis