Buvo sutarta, kad organizuojant kaukių balių Alesijaus Pelvečio vardas minimas nebus. Ne tik tam, kad Betė Hardingston nieko nesuuostų apie jo tikruosius planus. Alesijus mėgo tylų ir atsargų gyvenimo būdą, stengėsi laikytis atokiai nuo žurnalistų, taip išsaugodamas Pelvečių šeimos paslaptį. Taip gyveno jau Alesijaus proseneliai – būtent šis paslaptingumas jų prekių ženklui sukūrė pridėtinę vertę.
Betė nė neįtarė tikrosios šio vizito priežasties, todėl linksmai atsakė į Alesijaus klausimą:
– Visada troškau apsilankyti Vienoje, bet tai pirmas toks darbo vizitas.
Netrukus jie priartėjo prie vyro automobilio – juodos spindinčios keturiais ratais varomos transporto priemonės. Spustelėjęs pultelio mygtuką, Alesijus atrakino dureles.
– Ar ši mašina priklauso tau? – neslėpdama nuostabos, paklausė Betė.
– Ji skirta darbui. – Atidarydamas automobilio dureles Alesijus sau tyliai pripažino ir vėl pamelavęs. Suprato, kad ilgainiui nuslėpti tiesą bus vis sunkiau.
Pravėrusi galines automobilio dureles, Betė išpūtė šokoladinio atspalvio akis ir nusišypsojo.
– Nepamiršai ir kūdikio sėdynės.
Alesijus linktelėjo. Dieve, besišypsanti Betė tokia graži.
Betės šypsena vyrą pakerėjo jau per pirmą susitikimą, apžavai neišblėso ir per nuolatinius vaizdo skambučius. Plačių, storų Betės lūpų kampučiai kone savaime šaudavo į viršų, tarytum šypsojimasis būtų nuolatinė šios moters būsena.
Šiandien Betė vilkėjo aptemptas kreminės spalvos kelnes, nedengiančias kulkšnių, taip pat pilkai baltą palaidinę su petnešėlėmis. Avėjo paprastus bekulnius batelius. Ko gero, su tokiu apavu daug lengviau tupinėti aplink mažą vaiką. O štai per pirmą susitikimą Betė avėjo aukštakulnius. Ilgi tamsūs plaukai šiandien buvo palaidi, lengvas vėjelis vis kilstelėdavo tai vieną, tai kitą sruogą, užmesdamas jas ant širdelės formos veido. Betė buvo visiškai nepasidažiusi, na, bent jau Alesijui taip pasirodė. Visgi su tokia aukso atspalvio oda bei didelėmis rudomis akimis jokio makiažo ir nereikia.
Betė priklaupė prie vežimėlio ir atsegė Domo saugos diržus.
Alesijus sulaikęs kvapą stebėjo, kaip moteris atsargiai pakėlė miegantį mažylį.
Nedidelis gumulėlis Betės rankose yra vienintelė priežastis, dėl kurios Alesijus pasiryžo šiai beprotybei. Šis gumulėlis yra Pelvetis, jo tikras kūnas ir kraujas.
Vyras atsikrenkštė.
– Ar tau nereikia pagalbos?
– Susidorosiu, dėkoju, – linksmai šypsodamasi atkirto Betė. Regis, ji nepastebėjo, kad Alesijus beprotiškai susijaudino, pirmą kartą gyvai išvydęs sūnėną.
Betė buvo akivaizdžiai įgudusi, todėl lengvai ir greitai pasodino mažylį į automobilio sėdynę ir prisegė saugos diržus.
Staiga Alesijaus žvilgsnis nukrypo į apvalainą Betės užpakaliuką.
Vyrui išdžiūvo burna, kraujas gyslose virte virė. Alesijus visu kūnu pajuto nenumaldomą geismą.
Tai buvo primityvi reakcija, kurios jis nebuvo patyręs nuo ankstyvos paauglystės dienų.
– Na, štai!
Alesijus atsikvėpė, įstengdamas suvaldyti pernelyg įsisiautėjusias aistras.
– Atleisk, ką sakei?
Betė pasuko galvą ir šiek tiek suraukė nosį.
– Buvo šiek tiek sunkiau, nei iš pradžių tikėjausi, bet galiausiai man pavyko. – Atsainiai šyptelėjusi, Betė dar kartą pasilenkė prie mažylio ir pakštelėjo jam į skruostą.
Sutelkęs visas jėgas, Alesijus įkėlė moters lagaminą į automobilio bagažinę, tuo metu Betė atsisėdo į priekinę keleivio sėdynę. Tada, kai jau jautėsi pakankamai tvirtai, vyras greitai įšoko į vairuotojo vietą.
Užtrenkus automobilio dureles, staiga Alesijaus nosį pradėjo kutenti neįtikėtinai malonus aromatas. Ko gero, tai Betės kvepalai.
Dio, koks nepakartojamas aromatas.
– Pasiruošusi?
– Na, žinoma, – žavingai nusijuokė Betė. – Vežk mane tiesiai į rūmus!
Alesijus taip pat nusišypsojo.
Šią akimirką vyro reakcijos buvo visiškai neadekvačios, tačiau jis pradėjo jomis mėgautis.
Po šešias savaites trukusio darbo, nors ir nuotoliniu būdu, Alesijus galutinai įsitikino, kad pirmasis įspūdis nebuvo klaidingas. Bete galima visiškai pasitikėti bet kokioje situacijoje.
Pridėjus natūralų jos grožį ir neįtikėtinai stiprias Alesijaus kūno reakcijas, galima teigti, kad Betė – tinkamiausia kandidatė į žmonas.
2
Betės nuovargis jau buvo išgaravęs. Dabar ji jautėsi neįtikėtinai energinga – kaip visada, grėsmingai priartėjus jos organizuojamam renginiui. Betė niekada gyvenime nedirbo tiek daug, kiek pastarąsias šešias savaites. Liusinda, Betės viršininkė, skyrė pakankamai išteklių, taip pat atsiuntė keletą kompanijos darbuotojų. Liusinda troško, kad jos pavaldinė viską suorganizuotų idealiai – ji dar nežinojo, ar Betė sugebės tai padaryti.
Betė dar niekada negyveno taip mažai miegodama. Tuo metu, kai Domas užmigdavo arba bent jau užsnūsdavo, ji derino paskutines detales, kad viskas vyktų taip, kaip troško Džiano atstovai.
Svečiai pradės rinktis jau po devynių valandų. Betei teko organizuoti daugybę renginių su įspūdingais svečių sąrašais, bet šio pokylio pakviestųjų sąrašas net ją privertė aiktelėti. Buvo išleista įspūdinga suma, kad ryškiausios pasaulio asmenybės galėtų deramai pasilinksminti. Čia dalyvaus Europos aukštuomenė, Holivudo žvaigždės, milijardieriai, karališkųjų šeimų įpėdiniai, įvairūs menininkai… Šventė tikrai sulauks didelio žurnalistų susidomėjimo.
Betė pagalvojo apie planus, kuriuos teko atšaukti visiems šiems aukštuomenės atstovams, kad galėtų taip greitai atvykti į kaukių balių – ko gero, ne vienas atidėjo seniai planuotas atostogas, iš naujo perrašė tvarkaraščius.
Jei vakarėlis nepavyks, visa atsakomybė kris ant Betės pečių.
O jei viskas susiklostys gerai, tuštutėlę jos banko sąskaitą papildys apvali sumelė.
Pinigai, kuriuos iki šios akimirkos uždirbo už pobūvio organizavimą, leido Betei padengti buto nuomos skolas ir nupirkti Domui naujų drabužėlių. Jei gautų dar vieną solidų atlygį, sugebėtų išgyventi iki nemokamų atostogų pabaigos ir turėtų pakankamai išteklių galimiems teisiniams mūšiams su Alesijumi Pelvečiu.
Tuomet Betei teks apsispręsti: grįžti į senąjį darbą ar susirasti kitą darbovietę.
– Staiga nutilai, – nutraukdamas moters mintis, pasakė Valentė. – Apie ką galvoji?
Betė greitai dirstelėjo į vyrą. Visas jo dėmesys buvo sutelktas į lygų, tiesų kelią. Tai, kaip Valentė vairavo, žadino keistą saugumo jausmą. Dar nė karto per trisdešimt minučių trunkančią kelionę iš oro uosto Betė nenorėjo pati sėsti prie vairo ar paspausti stabdžių.
– Tiesiog galvoju.
– Apie ką?
Betė nusijuokė.
– O kaip manai? Svečiai pradės rinktis po devynių valandų. Per šį laiką gali atsitikti kas nors bloga.
– Nenutiks nieko bloga.
– Kalbi iš patirties?
– Ne,