Išsvajotoji Esmeralda. Майя Блейк

pravažiavus paskutinius protestuotojus, Zaidas dar kartą, tik iš arčiau, pažvelgė į merginą ekrane. Galva aukštai iškelta, skruostus nutvilkiusi saulė išryškino prikaustančias akis linijas. Zaidas sukando dantis vėl pajutęs elektros iškrovą.

      – Ar norite, kad išsiaiškinčiau, kas ji tokia, jūsų šviesybe?

      Ne. Jis tiksliai žino, kas ji.

      Esmeralda Skot.

      Kriminalinio nusikaltėlio, kurį jis pasiruošęs nuteisti ir įkišti už grotų artimiausiomis dienomis, dukra.

      – Nebūtina. Bet tučtuojau pristatykite ją man, – nurodė.

      Padėjęs ragelį, Zaidas paklausė savęs, kas sukėlė tokią apgailėtiną reakciją. Po kelių sekundžių mintį nuvijo šalin.

      Kodėl – nėra taip svarbu. Svarbu tik tai, kad ji šmeižia vis dar trapią tvarką, kurią jis bando atkurti šalyje. Sąžiningumas. Garbė. Atsakomybė.

      Esmeralda Skot privalo atsakyti į kelis klausimus. Išgirdęs atsakymus, Zaidas su malonumu parodys, kur ji suklydo.

* * *

      Kol juodas automobilis tamsintais langais vežė ją nežinoma kryptimi, Esmė kaip pašėlusi bandė nusivalyti prakaituotus delnus į sijoną. Kelis kartus įspėjo save nesileisti užvaldomai baimės. Kol kas sekėsi.

      Gal tai buvo kaip nors susiję su nekaltai atrodančiu priešais sėdinčiu vyru su akiniais, tikinančiu, kad dėl pasirodymo tiesioginiame eteryje ji įgijo teisę pasikalbėti apie tėvą.

      – Kur mes vykstame? – paklausė jau antrą kartą. Esmės galvoje sukosi mintys apie interviu su televizijos žurnaliste.

      – Pamatysite pati, kai po kelių minučių atvažiuosime į vietą, – atsakydamas vyras šaltai nusišypsojo.

      Baimė po truputį augo. Esmė pažvelgė pro langą.

      Pastebėjo, kad kraštovaizdis keitėsi, darėsi vešlesnis, parkai žalesni, akis traukė nuostabūs meno kūriniai. Kažkodėl tai sustiprino nerimą. Nors kondicionierius buvo įjungtas, prakaito lašeliai nusėjo kaklą ir nuriedėjo tarp pečių.

      – Kalėjimo ligoninė, kurioje laikomas tėvas, kitoje miesto pusėje, – Esmė vėl pabandė.

      – Žinau, panele Skot.

      – Neminėjote, iš kur žinote mano vardą, – Esmės kūną pažadino pavojaus signalas. Savo vardą ji pasakė tik žurnalistei.

      – Ne, neminėjau.

      Esmė prasižiojo, norėdama dar paklausti, bet automobilis įsuko į žiedą ir įvažiavo pro milžiniškus dvigubus vartus, išpieštus nuostabiais auksiniais raštais, ir ji iš karto užsičiaupė. Sulėtino greitį, nes vidun juos lydėjo ginkluoti apsaugos darbuotojai.

      – Tai… karališkieji rūmai, – negalėdama nuraminti virpančio balso sumurmėjo Esmė. Prieš akis iškilęs didžiulis mėlynas kupolas galėtų varžytis su Šv. Petro bazilika Romoje.

      – Tikrai, – atsakė vyras.

      Automobilis sustojo prie durų. Tarp menčių srūvantis prakaitas tapo ledinis. Esmė paklaikusiomis iš baimės akimis pažvelgė pro langą.

      Pagaliau viskas paaiškėjo. Ji čia, karališkuosiuose rūmuose. Iškart, kai viešai metė iššūkį karalystės valdovui.

      Brangus Dieve, ką ji padarė?

      – Aš čia dėl to, ką pasakiau apie sultoną per televiziją?

      Dailiai apsirengęs patarnautojas atidarė automobilio dureles ir patarėjas išlipo. Prieš pažvelgdamas į Esmę, pamojo kažkam iš šalies.

      – Ne aš atsakysiu į šitą klausimą. Jo šviesybė reikalavo, kad atvežtume jus čia. Nepatariu versti jo laukti.

      Nelaukdamas Esmės atsakymo patarėjas nuėjo. Vyro ir dar kelių apsaugos darbuotojų batai kaukšėjo į balta ir aukso spalvomis išmargintą grindinį, vedantį į rūmus.

      Esmė liko sėdėti automobilyje. Kūną užvaldė panika. Vairuotojas vis dar sėdėjo prie vairo. Galėtų paprašyti parvežti atgal į viešbutį. Jei reikėtų, net maldautų. Arba galėtų išlipti ir eiti. Tačiau Esmė suprato, kad bet kokie jos veiksmai būtų beprasmiški.

      Prie automobilio artėjo žingsniai. Esmė sulaikė kvėpavimą, pro duris krintančią dienos šviesą užstojo vyras tradiciniais tamsiai auksiniais drabužiais. Jį taip pat supo apsaugos darbuotojai.

      Atrodo, kad jie visi vaikšto po tris.

      Kai vyras prabilo, Esmė pabandė atsikratyti paklaikusio žvilgsnio.

      – Panele Skot, aš esu Fauzis Suleimanas, jo karališkosios didenybės asmeninis sekretorius. Prašau eiti su manimi.

      Prašymas nuskambėjo diplomatiškai, tačiau Esmė suprato, kad tai įsakymas.

      – Ar turiu pasirinkimą? – giliai širdyje vildamasi teigiamo atsakymo, paklausė Esmė.

      Atsakymo nesulaukė. Griežti, budrūs apsaugos darbuotojai nepajudėjo iš vietos, o Fauzis Suleimanas nusilenkė ir parodė ranka kryptį, kuria ji turėjo sekti iš paskos.

      Esmė išlipo iš automobilio į akinamą šviesą, pūtė vėjas. Sustojo pasitaisyti pieštuko formos juodo sijono ir atsispyrė norui prasisegti palaidinės apykaklę. Nerimas – silpnumo požymis, o Esmė suvokė, kad dabar jai reikės visos turimos stiprybės.

      – Rodykite kelią, – mergina lėtai pakėlė smakrą ir nusišypsojo.

      Jiems žengiant į pasaulyje žinomus Džaharo rūmus, sekretorius ėjo priekyje per kelis žingsnius.

      Vos įėjusi vidun Esmė sustojo ir išsižiojo.

      Eilę maurų arkų rėmino juodos ir aukso spalvų lakštai, išsiskirstę į pustuzinį koridorių, susijungiančių nuostabiame apvaliame atrijuje, kurio centre stovėjo didelis mėlynas fontanas.