– Pritariu tavo sumanymui. Džesės nebus, bet gal apsieikime be nuogų moterų. Į ją vienintelę tenoriu žiūrėti.
– O kaip kiti?
Keidas pasilenkė į priekį, nuleido alkūnes ir suspaudė rankas.
– Norėtum pasikalbėti apie ją?
Apie ją. Keidas turėjo omeny ne Džesę.
– Siūlaisi man duoti patarimą dėl moterų? Praėjusį mėnesį prašei tau tokį duoti.
Keidas prunkštelėjo.
– Kai kurie buvo visai geri.
– Ei, sakiau tau imtis ryžtingų veiksmų.
– Aš tau sakau tą patį. Praėjusį mėnesį plaukiau prieš srovę ir stengiausi, kad manęs neįsuktų meilės sūkurys. Regis, šį mėnesį jame atsidūrei tu pats. Nesipriešink, žmogau. Tegul jis tave įtraukia. Pamatysi, kaip džiaugsies.
Meilė? Tikrai ne. Tik kelios malonios valandos su moterimi. Aistra? O, taip. Nuo aistros jam prasidėjo alergija – peršti dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
– Negaliu.
– O kodėl ne?
– Ji… – Velnias. Neketino prasitarti. – Vieninteliai sunkumai, kuriuos turiu, susiję su Eliotų leidybos korporacija. Ta kekšė dėl Patriko ir jo prakeiktų varžybų jau nuo sausio mėnesio yra mano meilužė.
Keidas papurtė galvą.
– Meluoji akis išvertęs, drauguži. Pasakyk, kai norėsi papasakoti. O kol kas žiūrėk, kad būtum laisvas kitą savaitgalį. Šeštadienį Džesės tėvas rengia mums sužadėtuvių vakarėlį Kolorade. Atvažiuok. Nenoriu rančoje būti vienintelis asfalto vaikas.
Lijamas pažvelgė į šūsnį dokumentų ir ataskaitų ant stalo. Kai tiek darbų, būtų beprotybė viską mesti ir skristi į Koloradą, bet gal verta, jei tai padės išmesti iš galvos tą moterį.
– Atvažiuosiu.
– Einu į kavinę. Eisi kartu?
– Ne, reikia pasirūpinti kelione.
Kvailio kelione.
Apsimetusi rami Obrė stovėjo priešais tėvo stalą. Tokia nebuvo. Ir kam šią vėlyvą popietę jis sušaukė susirinkimą?
Teko laukti, kol tėvas peržiūrės žurnalo kopiją. Tikrinti žurnalo korektūrą buvo leidinio vadybininko pareiga, bet tėvas daug laiko praleisdavo žvilgčiodamas kitiems per petį. Ypač per josios. Nuspėdavo visus jos sprendimus, todėl ir kiti darbuotojai elgėsi taip pat. Tėvas tvirtino, kad viršūnės nepasiekė tik todėl, kad leido kitiems atlikti visus purvinus darbelius ir kad nemėgo kitiems perduoti užduočių.
Galų gale Obrė paklausė:
– Skambinai?
Tėvas atidėjo kopiją į šalį. Po ja gulėjo sulenktas laikraštis. Obrės įtampa atslūgo. Suprato, kad tėvas pamatė jos nuotrauką skyrelyje apie visuomenę. Turėtų būti patenkintas. Kartu su Baku Parksu ji padarė, ko prašė tėvas. Juos nemokamai išreklamavo ne tik laikraščiai, bet ir keli žurnalai apie įžymybes.
Bet šypsena tėvo veide nebuvo džiuginanti.
– Per vakarienę sėdėjai šalia Lijamo Elioto. Ką sužinojai?
Obrė vos nekrūptelėjo. Taip, Lijamo veidas nuotraukoje lengvai atpažįstamas. Tikėjosi, kad tėvas nepastebės.
– Hm, nieko. Buvau su Baku. Kalbėjau su juo, ne su Eliotu.
Tiesą sakant, kaip įmanydama stengėsi ignoruoti Lijamą per visą pusėtiną vakarienę ir vėliau klausantis tų migdančių kalbų. Tik pastangos buvo bevaisės. Ji tiksliai užfiksavo kiekvieną Lijamo kūno judesį. O lengviausias vėjelis tvankioje salėje atnešdavo jo tualetinio vandens aromatą. Lyg to dar būtų maža, skambutis šeštadienio naktį tik dar labiau sustiprino aštrius pojūčius. Prisiminus šeštadienį perliejo šilumos banga. Obrė prikando lūpą ir dar kartą pasižadėjo daugiau apie jį nebegalvoti.
Labai lėtai jos tėvas padėjo popierius.
– Nepadarei, ko prašiau, per pietus. Galėjai klaidą ištaisyti per labdaros vakarėlį. Kiek kartų galiu tau kartoti? Niekada nepraleisk progos sužinoti, ką veikia konkurentai.
Obrei pečius užgulė sunki nevykėlės našta.
– Taip, pone, suprantu. Bet Lijamas Eliotas nekalba apie savo kompaniją. Su laužtuvu jo nepražiodysiu. Negaliu…
– Obre, nėra tokio dalyko kaip negaliu. Eliotų leidybos korporacijoje kažkas vyksta. Patrikas Eliotas vadovauja aukščiausios klasės komandai.
Iš vienos ant stalo gulinčios tvarkingos popierių krūvos jis ištraukė lapą su ranka rašytomis pastabomis.
Patriko sūnus Maiklas iš biuro buvo išėjęs daugiau kartų nei tada, kai jo žmonai buvo atliekama chemoterapija. Maiklo vyriausiasis sūnus vadovauja „Pulsui“. Antrasis Patriko sūnus Danielius tapo žurnalo „Snap“ atsakinguoju redaktoriumi ir stojo jaunėlio sūnaus pusėn. Staiga iš kažkur apsireiškė Patriko dukters Finolos palikuonė. Viena iš Elioto anūkių dvynių pabėgo su roko žvaigžde ir leido jos buvusiam jaunikiui susižadėti su jos seserimi.
Tėvas nuleido lapą ir griežtai pažvelgė į Obrę.
– Čia tik nuotrupos iš žurnalų. Jas surinko mano žmonės. Jei tiek daug laivų palieka Elioto uostą, turėtų būti ir audra, kuri drumsčia vandenis. Noriu žinoti, kokia tai audra ir kada žada užgriūti pakrantę. Išsiaiškink.
Obrė apstulbusi spoksojo į tėvą.
– Aš pardavimo viceprezidentė, o ne žurnalistė.
– Tai tiesioginis mano įsakymas, Obre. Pažįsti Lijamą Eliotą. Pasinaudok šiuo ryšiu.
Pasinaudok juo.
– Aš… Aš nemanau, kad man pavyks.
– Neprašiau tavęs manyti ar nemanyti. Imkis darbo. – Įsakmus tėvo tonas reiškė, kad diskusija baigta.
Mano šeimoje jau ir taip pakanka sumaišties. O jei dar pradėčiau susitikinėti su priešo dukra… Obrės galvoje skambėjo Lijamo komentaras. Tėvo nusivylimas viliojo atskleisti šią sensacingą naujieną ir įrodyti, kad nėra visiška nevykėlė. Bet ji – ne Mata Hari, kuri miegodavo su vyrais, o paskui išpasakodavo jų
paslaptis.
– Pažiūrėsiu, ką galiu sužinoti.
Bet antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi. Reklamos pardavimo direktoriai turėjo ryšių su svarbiomis reklamos agentūromis. Ji paprašys, kad jie iškamantinėtų bendrus jų ir Eliotų leidybos korporacijos klientus. Gal kas nors iš reklamos užsakovų pastebėjo, ar pas Eliotus vyksta kas nors bloga. Tada patikrins informaciją ir perduos tėvui. Tada nereikės sakyti, ką Lijamas jai pasakė intymioje aplinkoje.
Prašyti tokių paslaugų jai atrodė nešvarus darbelis.
Tėvas grįžo prie korektūros, be žodžių liepdamas išeiti. Šį gestą ji labai gerai pažinojo. Obrė pasuko į savo kabinetą. Būdavo dienų, kai ji nekentė savo darbo. Ši – viena iš jų. Peržengusi savo kabineto slenkstį Obrė nustebusi sustojo. Ant stalo krištolinėje vazoje puikavosi prašmatni gėlių puokštė.
Rožės ir rausvos Azijos lelijos pripildė patalpą svaiginančio aromato. Kas galėjo atsiųsti puokštę? Gėlių ji gaudavo tik per savo gimtadienį, kai iš pareigos pasveikindavo tėvas. O gimtadienis jau seniai praėjęs. Obrė skubiai prisiartino ir giliai įkvėpė gėlių kvapo. Tada išėmė gausioje žalumoje paskendusį užklijuotą voką, perbraukusi nagu atplėšė ir ištraukė
kortelę.
Gėlių