Brajenas spoksojo jai į lūpas. Tai pastebėjusi Liusė nutilo.
– Ar išsitepiau lūpdažiu? – paklausė.
– Ne, brangioji, atrodai tobulai. Tik kaskart man tave palietus ar pabučiavus neturėtum atrodyti tokia išsigandusi. Todėl tikrai reikia parepetuoti.
Taip taręs Brajenas pasilenkė ir įsisiurbė Liusei į lūpas taip, kaip jau seniai troško.
KETVIRTAS SKYRIUS
Liusės lūpų skonis buvo lyg laukinių vyšnių. Gal tai tik dėl lūpdažio, o gal tokia ir yra Liusė Miler. Šiaip ar taip, nors Brajenas tikėjosi tik draugiško, niekuo neįpareigojančio bučinio, tai buvo kur kas daugiau.
Jam nespėjus nė susivokti, Liusės rankos apsivijo jo kaklą, ir ji atsakė į bučinį taip, kad Brajenas suvokė – baimė dingo. Ji bučiavosi, lyg tam ir tebūtų sutverta. Akivaizdu, kad nėra nepatyrusi, nekalta mergaitė, kaip jis manė.
O gal jis tik prabudino jos prigimtį? Ši mintis Brajenui labiau patiko. Jis nenorėjo galvoti, kad Liusė yra bučiavusi kitus vyrus, miegojusi su jais.
Ne, jis neketino su ja mylėtis – tai pernelyg sureikšmintų jųdviejų santykius. Bet bučiniai – kad viskas atrodytų tikroviškai – privalomas dalykas.
Net daugiau nei privalomas. Brajenas net suaimanavo panardinęs pirštus į jos ką tik patrumpintas garbanas. Liusės plaukai buvo lyg švelniausias šilkas ir jis staiga suprato, kad visai nesigaili tų ilgų, sunkių garbanų – buvo labai smagu jausti trumpus galiukus, slystančius pro pirštus.
Prireikė sukaupti visas valios jėgas, kad neparverstų jos čia pat, ant žemės – toks gundantis buvo jos bučinys. Brajeno liežuvis įslydo Liusei pro lūpas, jis gerte gėrė jos svaigų kvapą, kosmetikos, šampūno ir naujų drabužių aromatą.
Niekad nemanė, kad nauji drabužiai gali skleisti tokį geidulingą kvapą.
Staiga Liusė atšoko ir įsispoksojo į jį didžiulėmis, apstulbusiomis akimis.
– Ką tu darai?
Geras klausimas. Brajenas paleido Liusę.
– Maniau, kad repetuojame. Bandome prisiderinti vienas prie kito.
– Na, gerai, supratau. Užteks praktikuotis.
Jis nesusilaikė nenusišypsojęs.
– Taip manai?
– Taip, esu visiškai tikra.
Liusė nervingai persibraukė pirštais per plaukus, sutaršydama juos dar labiau nei jis, tada pasitaisė drabužius. Kvėpavo giliai, jos krūtys kilnojosi taip nerimastingai, kad atrodė, jog tuoj ims ir išsiverš iš aptemptos palaidinės.
Ir iš kur atsirado tos putlios krūtys? Anksčiau Brajenas jų nepastebėjo. Juk negalėjo Skarlet per tokį trumpą laiką įtaisyti jai silikoninius implantus. Vadinasi, jos buvo ir anksčiau, paslėptos po senamadiškais drabužiais.
– Man tikrai reikia eiti miegoti, – sumurmėjo Liusė nusisukdama. – Tikriausiai ryte viskas atrodys kitaip. Ak, tik nepamirškite man priminti, kad papasakočiau viską, ką prikūriau Skarlet. Ji labai smalsavo. Regis, pripliauškiau visokiausių dalykų, kas tik atėjo į galvą.
– Pavyzdžiui?
– Na, kad mudu susipažinome Paryžiuje. Paskui grįžau į savo namus Kanzase, sudeginau visus savo drabužius ir beveik nuoga atkeliavau į Niujorką.
– Ką?!
– Pasikalbėsime apie tai rytoj, gerai? Jau smingu. Labanakt, Brajenai, ir ačiū už viską, – ji čiupo į glėbį drabužius ir nubildėjo į svečių miegamąjį.
Atkeliavo į Niujorką beveik nuoga? Ir kas šovė Liusei į galvą, kad sukūrė tokią istoriją? Bet kad jau taip sumąstė… Brajenas niekaip negalėjo atsikratyti vaizdinio: Liusė nuoga sėda į lėktuvą. Niekuo neprisidengusi eina sau per oro uostą…
Ne, geriau apie tai negalvoti, ir taip per toli nuėjo.
Ta moteris sirena, tikra ragana. Net vidurius maudė, kaip jos troško. Visų akivaizdoje apsimesti, kad negali nuo jos atitraukti rankų, nebus sunku – ji lengvai užvaldo jį. Kitas klausimas, kaip elgtis akis į akį…
Jau geriau laikytis atokiai. Juk Liusė – svarbiausia liudininkė galimo terorizmo byloje. Jis neturi teisės galvoti apie jokiu bučinius, juo labiau apie ką nors daugiau.
Liusė patikino, kad sugebės apsimetinėti. Vadinasi – viskas bus gerai. Daugiau – jokių repeticijų. Jis turi elgtis kaip tikras profesionalas. Negalima naudotis moterimi, kurios gyvenimas ką tik apsivertė aukštyn kojomis. Ji stengėsi būti naudinga savo šaliai, dėl to buvo sekama, prarado darbą, namus, net su artimaisiais negali susisiekti. Jis – jos asmens sargybinis. Būtų nesunku paversti ją nuo savęs priklausoma.
Brajenui teko susidurti su tokiais atvejais. Jis negali pasinaudoti jos silpnumu. Liusė visai nepanaši į merginą, sutvertą trumpalaikiams malonumams. O juk jis nieko kito negali pasiūlyti.
Liusė negalėjo užmigti, nors buvo visiškai išsekusi. Mintys siautėjo galvoje, vis iš naujo primindamos tą bučinį, kiekvieną jo lūpų virptelėjimą, svaiginančią šilumą, geidulingumą, jo švelnias rankas jos plaukuose ir ant kūno.
Ji jautėsi gyva kaip niekad – ne tik kūnas ir siautėjantys hormonai, bet visa esybė. Tas bučinys buvo… transcendentalus. Ji nerado kito žodžio, kuriuo galėtų tiksliau apibūdinti.
Tačiau puikiai suprato – jam tai eilinis bučinys. Repeticija. Toks jo darbas – užtikrinti liudininkės saugumą, pasirūpinti, kad ji žinotų, kaip turi elgtis, ir išsaugotų paslaptį nuo jo šeimos, kad artimieji nepapultų į bėdą.
Negalima Brajeno kaltinti už tai, kad ji taip sureikšmino paprastą bučinį.
Kūnas vis dar virpėjo prisimindamas jo glamones. Tai tik priminė liūdną jos gyvenimo realybę: paskutinius dvejus metus ji negyveno. Apatiškas protas mirusioje kriauklėje, kūnas, atliekantis įprastus veiksmus, vykdantis darbo pareigas ir bandantis išvengti bet kokių nemalonumų.
Tik kad jie vis tiek ją susirado.
O gal ji pati prisivirė košės? Bet tikrai nesigaili palikusi ankstesnį gyvenimą, uždariusi jį į tolimiausią atminties kertelę.
Reikia labiau suimti save į nagą. Ne todėl, kad būtų buvę geriau visai neprasidėti su grupe. Jei tik tada būtų prilaikiusi save, pasitenkinusi tuo, kad gali prisiliesti prie jaudinančio ir paslaptingo pasaulio, viskas būtų buvę gerai. Tačiau ji leido sau prisifantazuoti, kad ištekės už milijonieriaus roko žvaigždės.
Ir dabartinė situacija panaši. Ji ir vėl turi galimybę akies krašteliu žvilgtelėti į paslaptingą pasaulį. Šįkart ne sekso, narkotikų ir rokenrolo, o slaptųjų agentų, turto grobstytojų ir teroristų pasaulį. Šiaip ar taip – tam pasauliui ji nepriklauso.
Reikia tai prisiminti ir neleisti sau svaičioti, kad ji gali ką nors reikšti Brajenui, kad ir kaip jis su ja elgtųsi.
Pagaliau nuovargis nugalėjo ir Liusė užmigo. Kai pabudo, vidurdienio saulės spinduliai sklido į kambarį, o malonus kvapas kuteno nosį. Tas pasakiškas aromatas išsviedė ją iš lovos kosminiu greičiu, kaip juodoji skylė įtraukia antimateriją. Ji šoko į dušą, paskui įsmuko į baltas šilkines kelnaites. Skarlet buvo palikusi jai kokį tuziną visokiausių kelnaičių, kurios gulėjo neišpakuotos. Žinoma, drabužių dizaineriai ir gamintojai siunčia žurnalams nemokamus pavyzdžius tikėdamiesi, kad modeliai ar kokios įžymybės vilkės juos pozuodami nuotraukoms.
Tačiau stebuklingąsias liemenėles Liusė turėjo tik dvi. Išvydusi jų kainas ji vos iš kojų neišvirto. Kas gali mokėti už liemenėlę aštuoniasdešimt dolerių? Staiga suprato, kad ir pati mokėtų, juk jau žino,