Įtemptai dirbant lyg ir neturėjo kilti pašalinių minčių, bet Erika nepajėgė atsiriboti nuo Genono. Sėdėdama šalia svaigo nuo jo kvepalų aromato. Genonas ranka perbraukė savo plaukus ir ji panoro juos paglostyti. Kai jų rankos netyčia susilietė, Erika suvirpėjo iš jaudulio. Pakėlusi akis sutiko iškalbingą Genono žvilgsnį, nuo kurio jai užkando žadą. Abu tarsi susitarę nusuko žvilgsnius, jausdami, kad dabar negali atsipalaiduoti. Bet atėjus vakarui Erika nieko nebegalėjo su savimi padaryti ir klausydama Genono akimis godžiai sekė jo lūpas.
Darbą, kuris iš pradžių atrodė titaniškas, jie baigė pusę septynių vakaro. Erikai iš nuovargio svaigo galva. Genonas susmuko kėdėje ir numetė jau seniai atlaisvintą kaklaraištį. Sutikęs jos žvilgsnį sukrizeno:
– Valio mums!
Erika taip pat šyptelėjo:
– Valio! Trūksta tik šampano.
– Šampano turiu, – Genonas atsikėlė iš kėdės ir nužingsniavo prie mažyčio baro kitame kabineto gale. Iš nediduko šaldytuvo ištraukė butelį atšaldyto šampano. – „Cristal“.
Pamačiusi butelį Erika išsprogino akis:
– Labai prabangu, nemanai?
– Nori pasakyti, mes nenusipelnėme? – paklausė Genonas, lupdamas foliją. Po minutės jo rankose pokštelėjo atidaromas butelis.
– Tikriausiai jau vėloka ginčytis, – Erika atsistojo. – Ar turi taurių?
Genonas kryptelėjo galvą sau už nugaros.
– Apatinėje kairėje spintelėje.
Iš nurodytos spintelės tuoj buvo ištrauktos dvi aukštos krištolinės taurės.
– Kokios gražios, atrodo, lyg būtų pagamintos „Waterford“.
– Motinos dovana. Kitaip tariant, užuomina, – atsakė Genonas, priėjo prie Erikos ir įpylė putojančio gėrimo į jos laikomas taures. – Prisėsk, – mostelėjo į kėdes kitapus stalo.
Erika nugrimzdo kėdėje, o Genonas įsitaisė šalia.
– Už tai, kad įvykdėme „neįmanomą misiją“, – pakėlė taurę Erika, gėrėdamasi susitaršiusiu Genonu, vos prasikalusiais barzdos šereliais ant jo smakro. Jai visada patiko išsipašęs jaunasis Eliotas, beje, patikdavo ir nepriekaištingai susitvarkęs, su tamsiu kostiumu. Tiesą sakant, Erikai labai patikdavo antklode apsigaubęs Genonas ar visai be nieko.
Genonas sudaužė su ja taurėmis:
– Už mūsų draugystę!
Erika gurkštelėjo šampano.
– Be jokios abejonės, puikus gėrimas.
– Skanu.
– Tai kokia buvo tavo motinos užuomina?
– Kad man metas susitupėti ir vesti.
– O! Ką jai atsakei?
– Tą patį, kaip ir visada. Kai bus tinkamas metas ir tinkama moteris.
Gurkšniu šampano Erika pasistengė nuplauti sumišusius jausmus.
– Ir mano mama kimba dėl to paties.
– O ką tu jai sakai?
– Pakeičiu temą ir paklausiu apie bridžą, – atsakė Erika ir prisiminė sutartį dėl kūdikio, kurios Genonas vis dar nepateikė. Ji paliepė sau būti kantresnei.
– Neblogai, reiks atsiminti, – Genonas papildė jos taurę. – Gerk ligi dugno, reikia baigti butelį.
– O ryt atsibusti skaudama galva? Nežinau. Bet gal ir verta, jei jau vaišini „Cristal“, – atsakė Erika, skęsdama jo žvilgsnyje ir pasiduodama tarp jų tvyrančiam jauduliui. Po dar kelių gurkšnių ją užliejo karštis. – Šiandien juk nepietavau, man beregint apsisuks galva.
– Galiu tuo pasirūpinti, – Genono tonas priminė jai, kad jis žinojo daugybę būdų, kaip ja pasirūpinti.
Pajutusi saldų maudulį papilvėje Erika užsimerkė ir gurkštelėjo iš taurės.
– Na ir dienelė. Kaip manai, ar tavo tėtis apsidžiaugs mūsų darbu?
– Jis šokinės iš džiaugsmo, – pataisė ją Genonas. – Savotiškai.
Erika šyptelėjo išgirdusi sausoku tonu ištartus žodžius ir atsimerkė.
– Jis ne iš tų, kurie dažnai šokinėja iš džiaugsmo, ar ne?
– Ne, bet tėvas visada aiškiai parodo, patenkintas jis ar ne.
– O tavimi jis beveik visada patenkintas, – išdrįso pridurti.
– Esu jį keletą kartų „pavedęs“, bet aš jo vyriausias sūnus.
Erika suprato, ką Genonas turi omenyje, nes ir pati buvo vyriausias vaikas šeimoje.
– Tau kartelė pakelta aukščiau nei kitiems.
Genonas linktelėjo ir ištiesęs ranką švelniai paglostė jai skruostą.
– O tau?
Erika liepė sau atsitraukti. Laužydama ir laiko, ir atstumo taisykles ji mėgavosi lėtai oda slystančiais jo pirštais. Genono prisilietimas tarsi užbūrė.
– Aš irgi vyriausia, bet man pasisekė – nedirbu savo tėvams, gyvenu kitoje valstijoje. Kita vertus, kur begyvenčiau, Indiana visada liks mano širdyje.
Genonas šyptelėjo.
– Po dalykiniu kostiumėliu slepiasi minkštaširdė kakavos mylėtoja. Ar ilgiesi tėvų?
– Kartais, – linktelėjo Erika, – bet, manau, kad šioks toks atstumas tik į naudą.
– Šventa tiesa.
– Bet tu vis tiek nenori atskirti savo gyvenimo?
– Apie tai net nepagalvojau. Tiesą sakant, kiek save pamenu, tiek troškau dirbti kartu su tėvu, – gūžtelėjo Genonas.
– Niekada nepagalvojai? Nemaištavai nei paauglystėje, nei koledže?
– Na gerai, – nusileido vyriškis, – savaitę ar dvi rimtai svarsčiau galimybę tapti žvejų gidu Montanoje.
Erika nusikvatojo.
– Bandau įsivaizduoti tave, vilkintį brezentiniu žvejo apsiaustu, o ne „Brooks Brothers“[5] kostiumu.
Genonas nykščiu švelniai perbraukė jai lūpas.
– Ar ir vėl iš manęs šaipaisi? Tiesa, vieną vasarą, dar besimokydamas mokykloje, buvau nusprendęs tapti muzikantu.
Ji nustebo.
– Niekada neminėjai, kad moki groti, kai mes… – staiga ji užsikirto, – kai mes draugavome. Aš daug ko apie tave nežinau.
– Atrodo, kad norėtum sužinoti daugiau, – sumurmėjo Genonas, akimis rydamas jos lūpas.
Jis neklydo, tad Erika suirzo.
– Juk ne nuo manęs priklauso, tiesa?
– Nuo tavęs priklauso daugiau, nei įsivaizduoji, – ištarė Eliotas ir atsilošęs kėdėje užsivertė taurę.
„Miglotas atsakymas“, – pamanė Erika, stebėdama, kaip juda jo gerklės raumenys. Ji atsiminė, kaip kadaise ilgai bučiavo Genonui gerklės duobutę, o jis urzgė iš malonumo. Aimanos ir dejonės, sklisdavusios iš Genono lūpų jiems besimylint, taip įkaitindavo Eriką, kad ji iš kailio nerdavosi, norėdama jį kuo labiau pamaloninti.
Jaunasis Eliotas pakėlė butelį šampano, įsipylė sau