Moteris įdėmiai pažvelgė į Genoną – dailius jo veido bruožus temdė susierzinimas.
– Kiek pamenu, anksčiau savo šeimos atžvilgiu nebuvai taip karingai nusiteikęs.
Žalios jo akys gundomai patamsėjo:
– Kai mudu draugavome, nenorėjau švaistyti laiko tinklinio varžyboms.
Eriką išpylė karštis, ji vos susitvardė neatidariusi lango, kad galėtų įkvėpti gryno oro.
– Su viena sąlyga, – tarė ji.
– Kokia?
– Leisi man žaisti pirmąsias penkiolika minučių. Jei nepateisinsiu vilčių, galėsi sodinti mane ant suolelio.
Patylėjęs Genonas linktelėjo:
– Sutarta.
– Kaip tavo advokatas – dar negrįžo iš atostogų?
– Kol kas ne, – atsakė Genonas. – Pranešiu, kai tik grįš.
Vairuotojas sustojo prie Erikos namų ir Genonas pasisiūlė:
– Palydėsiu tave iki durų.
– Jokiu būdu, – atšovė Erika ir pagriebusi nuo sėdynės rankinę atsidarė dureles.
– Nepasitiki manimi? – paklausė Genonas.
Erika neatsakė: tiesą sakant, pati nežinojo, kuo labiau nepasitiki likus dviese – juo ar savimi.
Genonas leido Erikai žaisti visose trejose rungtynėse. Jo dėdė Danielius ir pusbrolis Kalenas buvo itin karingai nusiteikę. Erika atmušė kamuolį prie pat tinklo ir pelnė dar vieną tašką „Pulso“ komandai.
Genono brolis Tagas sustojo atsikvėpti:
– Gerai, kad prišnekinai Eriką. Panašu, kad Danielius su Kalenu atsivedė žaidėją iš Milžinų šalies, – Tagas turėjo omenyje Margo, aukštaūgę moterį, žaidžiančią varžovų komandoje. – Kuo ji dirba „Spragtuke“?
– Pavaduotoja, – atsakė Genonas, braukdamas prakaitą nuo veido. – Nustebčiau išgirdęs, kad ji ten dirba ilgiau nei savaitę.
– Sakau, gerai, kad prisikalbinai Eriką, juoba kad Čarlis susižeidė čiurną.
– Taip. Mano padavimas, – sušvokštė Genonas, atmušdamas Kaleno pamėtėtą kamuolį. Vienintelis Erikos, naujosios komandos narės, trūkumas buvo jos glaudžiai aptemptas užpakaliukas, it magnetas traukiantis Genono žvilgsnį ir dėmesį. Jam sunkiai sekėsi sekti kamuolį, kai prieš akis šmėžavo tokios gundančios formos. Jaunasis Eliotas nepamiršo, kas slypi po Erikos drabužiais. Nepamiršo jos prisilietimų. Atsiminimai pažadino pirmykščius instinktus, neturinčius nieko bendro su tinkliniu.
Kalenas papurtė prie kūno prilipusius peršlapusius marškinėlius.
– Jei neklystu, Genonai, Erika „Pulse“ oficialiai dar nedirba. Galvą guldau, kad mačiau ją vaikštančią penkioliktame, o ne dvidešimtame aukšte.
– Tau paprasčiausiai dreba kinkos, – atkirto Genonas, pamėtėjo kamuolį virš galvos ir smarkiu smūgiu numušė jį per tinklą. Jo dėdė Danielius atmušė kamuolį tiesiai Erikos pusėn. Kita moteris jos vietoje būtų pasilenkusi, bet tik ne Erika. Ji atmušė kamuolį galva, o pribėgęs Tagas pasiuntė jį per tinklą.
Kalenas vėl smūgiavo, bet Erika šįkart kumščiais atmušė kamuolį, o Genonas užkirto jį į žemę varžovų tinklo pusėje.
Danielius su apmaudu atsiduso ir pasišaipė:
– Genonai, elgiesi taip, lyg varžytumėmės dėl direktoriaus posto.
– O ką, nesivaržome? – atšovė Genonas ir atmušė kamuolį. Po penkių minučių Erika pelnė paskutinį tašką.
– Valio! – Tagas sumušė rankomis su Genonu ir atsisuko į Eriką. – Tu mus išgelbėjai.
– Nereikia perdėti, – vos atgaudama kvapą nusišypsojo Erika. – Galite nedėkoti. Džiaugiuosi, kad praėjusią savaitę teko susiremti su paaugle viena prieš vieną krepšinio aikštelėje, antraip būčiau nualpusi jau po antrojo žaidimo.
– Tik ne tu, – paprieštaravo Genonas ir pakėlė ranką, norėdamas sumušti su ja delnais. Jųdviejų delnams susilietus jis akimirkai sugniaužė jos pirštus. Erikos skruostai buvo įraudę, veide atsispindėjo dar nenuslūgusi žaidimo įtampa, o vešlios garbanos veržėsi iš po raiščio, kuriuo buvo susijuosusi plaukus. Genonui dingtelėjo, kad Erika atrodo kaip tąsyk, kai jie pirmąkart pasimylėjo.
– Kaip sugebi atrodyti taip gražiai net prakaituota? – tyliai paklausė jis.
Erika dar skaisčiau nuraudo ir ištraukė delną iš jo rankos.
– Nieko nebus. Dabar tu man skolingas, – sušnabždėjo ji.
Genonas nesuprato, apie ką ji kalba, ir nusprendė vėliau išsiaiškinti.
– Man jau laikas, – pareiškė Margo. – Gaila, kad pralaimėjome, pone Eliotai, – kreipėsi ji į Danielių.
– Tu nekalta. Nors ir kaip nesinori pripažinti, bet jie tikriausiai labiau norėjo laimėti. Ačiū, kad dalyvavai. Ei, Erika! – sušuko Danielius, – moteriai su tavo gabumais tikrai atsiras vietos „Spragtuke“.
Genonui tarsi kas žnybtelėjo:
– Baik, – pareiškė jis, žengtelėjęs į priekį ir užstojęs Eriką.
– Ohoho, – plačiai išsišiepė Kalenas. – Gini savo nuosavybę? Manai, kad Erika padės tavo tėvui atsisėsti į generalinio direktoriaus kėdę?
– O kas ką tik prakišo „Pulsui“? – Genonas žaismingai įgėlė pusbroliui.
– Mes juk žaidėme tinklinį, ar ne? – pertraukė juos Erika. – O jūs juk šeima, jei neklystu?
– Taip, taip, – atsakė Danielius, – mes tik mėgstame laimėti.
– Visur ir visada, – pridėjo Genonas, kilstelėdamas tinklą, kad dėdė galėtų pralįsti pro apačią.
– Svarbiausi mūšiai baigsis tik kitąmet, – priminė jam Danielius.
– Po vienuolikos mėnesių ir dviejų su puse savaitės, – pataisė jį Genonas. – Bet argi čia kas nors skaičiuoja dienas?
Danielius su Kalenu sukikeno.
– Negalėsiu kartu su jumis išlenkti bokalo alaus – turiu reikalų, – pasiteisino Kalenas.
– Ir aš, – pasakė Tagas.
– Vadinasi galiu ramia širdimi nerti į karštą vonią ir apsimesti, kad man visiškai neskauda kojų, – pajuokavo Danielius. – Iki kito karto. Erika, smagu buvo tave matyti.
Genonas pačiupo ant šoninės linijos numestą rankšluostį ir nusišluostė veidą.
– Ką manai, jei palendu po dušu, o paskui nusivežu tave į restoraną ir atsidėkodamas pavaišinu vakariene?
– Ar tai reiškia, kad šįkart išgelbėjau tavo kailį? – rankomis įsirėmusi į klubus pasidomėjo Erika.
Genonas pakratė galvą ir užsimojęs švystelėjo jos pusėn rankšluostį, tyčia taikydamas pro šalį.
– Nieko panašaus. Bet vis tiek pavaišinsiu tave vakariene.
Kurį laiką jiedu žiūrėjo vienas į kitą tylėdami, tada Erika atsiduso.
– Nieko nebus.
Genonas nuoširdžiai nustebo:
– Kodėl?
Erika