– Pone Everardai, – nuskambėjo balsas iš garsiakalbio. – Kita šalis pradėjo derybas su klientu. Ar palauksite?
– Taip.
Danielė su triukšmu iškvėpė, ištiesino įtemptas galūnes ir pasitrynė kaklą.
– Beje, Kvinai… – vyro balsas tapo žemesnis ir šiltesnis. – Ta prekė, kuria domiesi. Kol kas aklavietė. Tačiau…
Kvinas sukrutėjo, tačiau niekaip nesureagavo į jos klausiamai pakeltą antakį.
– Tęsk.
– Vienas pažįstamas džentelmenas ką tik grįžo aplankęs didžiuosius namus kitame miesto gale. Jis man skolingas.
Kvinas tyliai nusijuokė.
– Morisai, tu bičiuliaujiesi su pasibaisėtina publika.
– Būtinai pranešiu, jei galėsiu kuo padėti. – Pasigirdo prislopintas trakštelėjimas ir tylūs balsai. – Regis, pone, aukcionas tęsiamas.
– Dėkoju, – suburbuliavo Kvinas ir vėl grįžo akimis prie Danielės veido.
Ji nebeįstengė suvokti, kiek praėjo laiko. Kambaryje ėmė trūkti oro. Aukcionas tęsėsi dar dešimt minučių, kaina pakilo dar dviem milijonais, o ji gurkštelėjo dar vieną gurkšnį konjako. Nuo minties, kad jis stebi kiekvieną jos judesį, dilgsėjo krūtys. Užuot pastūmusi taurę jam per stalą, Danielė apėjo jį ir pastatė priešais Kviną, o tada atsirėmė į stalą visai šalia jo. Jis pasisuko kėdėje, kad pažvelgtų į ją. Keturiolika milijonų svarų. Danė sunkiai nurijo gėrimą. Keturiolika su trupučiu milijono. Kitas dalyvis nusprendė mažinti kėlimus. Niekas tam neprieštaravo. Danielė atsikrenkštė ir suvilgė gerklę dar vienu gurkšniu. Keturiolika su puse milijono. Kambarys ėmė palengva suktis – galimai dėl išgerto konjako. Kvinas Everardas stebeilijo į ją – vis dar toks pat ramus, bejausmis. Įtampa darėsi sunkiai pakeliama.
Jos oda dilgčiojo, ji stipriai patrynė veidą ir kaklą – negalėjo nė pagalvoti, kad Kvinas galėtų dabar pralaimėti. Keturiolika kablelis septyni milijono. Danielė jau kramtė nykščio nagą ir mintyse meldėsi. Kiekvienas įkvėpimas prilygo plaučių kankinimui. Keturiolika kablelis septyni milijono – du. Danė įkvėpė ir sulaikė kvėpavimą. Viskas! Kvinas nugalėjo – meno kūrinys jo. Oras su triukšmu išsiveržė iš jos plaučių ir ji susmuko. Tuojau pat apėmė pakili nuotaika – ji stryktelėjo į orą, aukštai iškėlė rankas ir pirštais parodė pergalės ženklą. Pirmą kartą per keliasdešimt minučių Kvinas žiūrėjo ne į ją. Jis nenuleido akių nuo segtuvo ant stalo. Pečiai tiesūs.
– Sveikinu, pone Everardai Kvinai, ir dėkoju už dalyvavimą.
Jis lėtai iškvėpė.
– Ačiū, Morisai, – jis nutilo, tarsi ketindamas dar kažką pasakyti. Tada pažvelgė Danielei į veidą. – Dėkoju, – pakartojo, o ji pastebėjo, kaip kietai sukąsti jo dantys. Ranka it puolanti gyvatė šovė prie telefono aparato ir nutraukė ryšį. Po akimirkos jis jau stovėjo priešais ją stipriai apglėbęs liemenį. Įsakmiai prisitraukė prie savęs – jo kūnas, it iškaltas iš akmens, prigludo prie jos minkštų, lanksčių formų. Danielė apsivijo rankomis jo kaklą ir prigludo įsikniaubdama veidu jam į petį. Kvinas sujudėjo taip, kad ji pakėlė galvą ir atidengė kaklą. Įkask man, – paragino mintyse, klausydamasi, kaip alma gyslomis jos kraujas. Ji netvėrė savame kailyje. Dar niekada gyvenime nebuvo tokia susijaudinusi ir negalėjo nė pagalvoti apie pasekmes – kitą moterį, savo širdį ir jo neapykantą Hovardui.
Tarsi išgirdęs jos mintis, Kvinas pasilenkė, įrėmė nosį į duobutę prie pat kaklo ištakų, o tada susirado jos lūpas. Burną užliejo odos ir migdolų skonis – nuo ilgai išlaikyto konjako. Jo geismas kilo nuo paslėpsnių, kur kieta it akmuo varpa įsirėmė jai į tarpukojį. Stigdama oro, ji atsilenkė jausdama kiekvieną jo kelnių užtrauktuko nelygumą.
Jo liežuvis mylavo ją. Ji gailiai suvaitojo, kai Kvino rankos suėmė sėdmenis ir kiek stumtelėjo ją į priekį. Netrukus jo rankos jau tyrinėjo trumpučio chalato nepridengtą ir tokią jautrią vidinę šlaunų pusę. Po akimirkos jos koja jau buvo apsivijusi jo klubą. Mintys sukosi tik apie tai, kad jų kūnai kuo greičiau susilietų. Netrukus ji jau mėgavosi jųdviejų kūnų šokiu. Prisispaudusi prie degančio jo kūno visa jėga, virto kažkuo, ko nebeturėjo galių kontroliuoti. Sukosi it pagauta viesulo, su kiekvienu jo liežuvio prisilietimu kildama vis aukščiau ir aukščiau.
Kvinas pasuko ją į save nugara ir mikliais pirštais prasiskverbė į karščiu alsuojančias jos gelmes. Kiekvienas prisilietimas sukrėsdavo ją lyg elektros iškrova. Ji nebeįstengė sekti to, kas vyksta. Tejuto tokį malonumą, kokio neįtarė egzistuojant. Danielė atsirėmė į jį – jautėsi it neturėtų nė vieno kaulo. Vienintelė jos atrama buvo standus Kvino kūnas, už kurio ji laikėsi tik viena ranka, apsivijusia jo kaklą. Kita virpančia ranka buvo atsirėmusi į stalo viršų. Kvinas mikliai atrišo chalato diržą. Ji stovėjo nekrutėdama, tad jis suėmė už plaukų ir atvertė jos galvą taip, kad galėtų pažvelgti į akis. Jo žvilgsnis buvo apsiblausęs.
– Dar.
– Taip.
Ji su triukšmu įkvėpė, atsirėmė į stalą, o protas vėl ėmė temti. Rankos taršė drabužius, lūpos skanavo įkaitusius kūnus, atodūsiai veržėsi iš pat sielos gilumos. Danielės rankos prasibrovė pro marškinių užtvarą – ramusis Kvinas Everardas plūdo prakaitu. Tai ji pavertė jį laukiniu žvėrimi, trokštančiu poruotis. Dabar jis nė kiek nepriminė išauklėto, manieringo verslininko.
Iš kur atsidaro ši moteris – pašėlusi it laukinė katė, paleidžianti į dabą dantis ir nagus, taip suimanti jo liežuvį, lyg šis būtų narkotikas, be kurio ji negali ištverti? Ji buvo gera mergaitė ir mėgo mylėtis, tačiau galėjo tai daryti tik su tuo, kuris jai tikrai rūpi.
– Nagi! – godžiai sukuždėjo geroji mergaitė. Norėjo jo viso. Kvino pirštai įsipainiojo jos plaukuose.
– Nejau manai, kad galiu ką nors padaryti? – atsiduso jis. Regis, iš jo teliko vienos akys, skęstančios jos žvilgsnyje. – Viskas apsivertė, vos tik tu įžengei į kambarį.
Ji atsakė be žodžių – prisitraukė jį prie savęs, įsirėmė krūtimis ir ėmė jomis myluoti jo apnuogintą krūtinę, kurią dengiantys plaukeliai dirgino ir degino jautrius jos spenelius. Ji nekantriai ėmėsi jo kelnių. Galiausiai pavyko jų atsikratyti ir štai jis stovėjo priešais ją nuogas, išdidus, spinduliuojantis vyrišką jėgą, po oda judančiais tvirtais raumenimis, it paminklas styrančiu vyrišku pasididžiavimu.
– Piniginė, – jis karštligiškai čiupo nusmukusias kelnes ir suskato plekšnoti per kišenes, o tada jo veidas nušvito – Kvinas ištiesė ranką prie stalčiaus ir iš ten išėmė piniginę. Dėkinga už jo įžvalgumą – jai iš galvos išgaravo mintys apie apsaugą – ji paėmė iš jo pakelį ir užmovė prezervatyvą ant laukiančios standžios varpos. Kelias sekundes abu stovėjo sulaikę kvėpavimą. Kvinas buvo daugiau nei pasirengęs. Jis suriaumojo ir tvirtai sučiupo ją už rankų. Šis susijaudinęs, įkaitęs vyras su susivijusiais plaukeliais ant krūtinės galėjo jai net patikti. O kūnas klykte klykė, reikalavo jo. Ir tai buvo daug daugiau nei vien tik patikimas.
Jo rankos suėmė jos krūtis, lūpos užgniaužė kvėpavimą ir juodu įsisuko į geidulio audrą, kuri nusinešė juos siautulingame aistros sūkuryje.
Viena ranka Kvinas buvo tvirtai apglėbęs ją per nugarą, o kita šlavė viską nuo stalo paviršiaus. Ji atsisėdo tvirtai laikydamasi už jo pečių ir traukdama paskui save. Galūnės susipynė, dantys kaukšėjo vieni į kitus, o širdis grasinosi iššokti iš krūtinės. Viesulas nepaleido jų iš savo glėbio. Oras prisipildė jų dejonių,