Mūsų meilė tobula. Pirma knyga. Jessica Gilmore

eidama maršrutu čia gide turėtum perskaityti informaciją apie Haigeito kapines. Ji turėtų padėti. Štai, – tarė paduodamas savo telefoną. – Paskaityk.

      Medison atsargiai jį paėmė ir prisimerkusi pakreipė nuo saulės, kad įžiūrėtų žodžius.

      – Tarp čia palaidotų žmonių yra Daglasas Adamsas, Džordžas Eliotas ir Kristina Roseti, nors dauguma žmonių aplenkia net ir šiuos šviesulius ir traukia tiesiai prie Karlo Markso kapo… A! Na, žinoma, – ji perskaitė likusį sąrašą. – Čia palaidota ir Lizė Sidals? Kaip norėčiau pamatyti jos kapą. Koledže rašiau kursinį apie prerafaelitus.

      – Tada pirmyn. Turo tikslas – gerai praleisti laiką ir patyrinėti Londoną, o ne lakstyti uždusus skersai visą miestą.

      – Tiesa, bet aš turą tik išmėginu, – priminė ji. – Galiu grįžti čia vėliau. Netgi apžiūrėti Stouk Niuingtono kapines. Galbūt sudominsi mane gotikiniu turizmu.

      – Toks ir yra mano tikslas. Paskui dar bus žudikų turas. Žiūrėk, ten ekskursijų gidas. Gal paklausk jo kelio?

      – Tik jei pažadi nuėjus prie kapo padaryti nuotrauką, – tarė Medison susižavėjusi stebeilydama į kapo nuotrauką. – Atvykusi į Londoną mačiau daug barzdotų hipsterių, bet nė vienas neprilygsta Karlui Marksui. Bus ateities kartoms.

      Ne tokiomis nuotraukomis ji tikisi užpildyti savo socialinius tinklus, bet tegu Bartas pamato, kad ji turi slaptų gelmių.

      Dar svarbiau, kad ji nesėdi namie ir gerai leidžia laiką.

      Nors eidama prie gido paklausti, kur rasti kapą, Medison pagalvojo, kad viskas ne tik parodai. Greičiausiai nebūtų pasirinkusi savaitgaliui tokios veiklos, bet dabar buvo nuoširdžiai smagu. Ir dar keisčiau, kad visą rytą negalvojo apie Bartą.

      Dar neseniai manė, kad atstumas suartina, bet panašu, kad jos atveju labiau tiktų posakis nematai, ir širdies neskauda. Na, ir gerai. Medison Karter nelies ašarų dėl jokio vaikino, kad ir koks tobulas jis būtų. Kuo aiškiau ji tai parodys, tuo labiau tikėtina, kad vos grįžus į Niujorką jis pasibels į duris prašydamas suteikti antrą progą.

      Juk toks ir buvo jos planas, tiesa? Bet kažkodėl šį kartą ta mintis nė kiek nedžiugino, ir Medison dingtelėjo, kad jeigu turi tiek stengtis, kad įtikintų jį, jog yra jam skirtoji, galbūt jiedu nėra sukurti vienas kitam.

      Tokiu atveju ji nė nenutuokė, ką daryti toliau.

      4

      – Ką suplanavai šiandienai? – paklausė Medison žvelgdama į pratrūkti grasinantį dangų ir suraukė nosį. – Ir ką padarei saulutei?

      – Pamiršau užsakyti, – atsakė Kitas rodydamas į gatvės galą. – Eime?

      – Gerai, bet šiandien verčiau būtum įtraukęs kokį nors transportą, nes po dviejų mylių mano kojos paskelbs streiką.

      Jos pareiškimas Kito nenustebino. Praėjusią dieną jie daug vaikščiojo, pėsčiomis nuėjo nuo Hampstedo viržyno iki Haigeito, kur išsprendusi galvosūkį Medison sužinojo visus metus atidaryto lauko baseino darbo laiką. Iš ten jie keliavo į Regento parką, o paskui į Haid Parką ir galiausiai Kensingtono soduose ieškojo Piterio Peno skulptūros. Tai buvo panašiau į žygį po Londono parkus, o ne į nerūpestingą lobio medžioklę.

      Bet Medison nė karto nepasiskundė.

      Šį savaitgalį ji paneigė visas Kito išankstines nuostatas. Medison nustebino parašydama tą kalbą ir truputį sugėdino aštria kritika jo darbui. Sužavėjo neįtikėtinomis žiniomis baro protmūšyje, o vakar nesiblaškydama ėjo nuo vienos užuominos prie kitos vis siūlydama patobulinimus ir vietas, kurias būtų galima įtraukti į maršrutą. Nė karto nesudejavo, kad skauda pėdas, nemėgino nusitempti jo į parduotuvę. Pamėginęs įsivaizduoti Kamilą panašiomis aplinkybėmis, Kitas vos tramdė šypseną. Jeigu lobio medžioklė vyktų ne Bondo gatvėje, greičiausiai pasiduotų prie pirmos užuominos.

      Ką jis veikė su tokiomis moterimis kaip Kamila? Manė, kad renkasi protingai ir saugiai, bet gal tada verčiau būtų vienas. Juk to ir nusipelnė. Nors kartais jo skonis moterims atrodydavo kaip amžina bausmė, jo asmeninis Hadas.

      Medison staiga sustojo.

      – Čia autobuso stotelė. Truputį išsigandau sužinojusi, kad reikės kasdien važinėti autobusu į darbą, bet dabar džiaugiuosi, kad nuolat važiuoju tikru raudonu dviaukščiu autobusu. Man tai kas kartą kaip nuotykis – niekada nežinau, kur nuveš.

      Kitas nenoromis šyptelėjo, jos entuziazmas išstūmė karčias mintis. Pasirodo, Medison Karter turi lakią vaizduotę.

      – Argi jis nestoja stotelėje prie darbo?

      – Na, taip, ten ir išlipu, bet kartais pagalvoju, kas būtų, jeigu netikėtai pasuktų už kampo ir bum – aš Viktorijos arba Tiudorų laikų Londone. Šitaip nesijausdavau net Niujorke. Na, ten irgi yra nuostabių senų pastatų, bet palyginti su kai kuriais, matytais čia, jie dar kūdikiai.

      – Vadinasi, kitą kartą eisime istorijos maršrutu. Tau labai patiks.

      Tą akimirką stotelėje sustojo autobusas. Jie įlipo, priglaudė korteles prie automato šalia vairuotojo ir siaurais suktais laiptais užlipo į antrą aukštą. Vakar Kitas pirmą kartą po labai ilgos pertraukos važiavo autobusu ir jam buvo sunku suprasti, kaip kažkam kelionė lėta, sausakimša transporto priemone gali atrodyti nuotykis. Vis dėlto jeigu nori gerai išmėginti maršrutus, turi keliauti taip, kaip keliaus jo tikslinė auditorija. Kad ir kiek tai užtruktų.

      Visgi namo grįš taksi; joks čia sukčiavimas.

      Jam įsitaisius siauroje sėdynėje šalia Medison, autobusas truktelėjo į priekį. Ji segėjo tą patį ryškiai margintą sijoną kaip ir vakar, tik šį kartą prie jo priderino kitą kašmyro megztuką – ryškiai mėlyną, pabrėžiantį jos plaukų raudonį. Truputį priminė rojaus paukštę, pernelyg elegantišką autobusui ar žygiams po parkus. Dabar ji nusisukusi žvelgė pro langą, autobusui iš lėto slenkant siaura gatvele ir stabčiojant kas kelis šimtus jardų išleisti ir įlaipinti keleivius, ir, be abejo, svajojo apie keliones laiku.