Prašau, kad tik jis neprisimintų.
– Ar visi keleiviai pasiruošę lipti? Karališkosios šeimos lėktuvas maždaug už trisdešimties minučių išskrenda į Zachristaną.
Paklusdama iš garsiakalbių dudenamiems nurodymams Tomasina atsistojo ir pakėlė kuprinę. Nesvarbu, prisimena jis ar ne, Ksandras jai visai nerūpi. Šįkart ji keliavo dėl vienos priežasties – tam, kad vestuvių dieną palaikytų Haną, nors dėl jaunikio Tomasina nepaprastai nuogąstavo. Nesvarbu, kad bandė perkalbėti vyresnę seserį neįsipareigoti netinkamam žmogui, jos žodžiai biro kaip žirniai į sieną. Hana arba nenorėjo, arba nedrįso klausytis tikriausiai dėl to, kad nešiojo dykumų karaliaus vaiką, o jam reikėjo teisėto įpėdinio. Atsistojusi Tomasina atsiduso. Padarė viską, ką galėjo, kad perkalbėtų seserį, bet dabar privalo susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti. Jei reikės, bus ryžtinga, ir padės seseriai taip, kaip Hana visada padėdavo jai.
Užsimetusi kuprinę mergina nužygiavo paskui kitus keleivius, kurie, rodės, pažinojo vieni kitus: kelionė nepriminė įprasto skrydžio, kurio belaukiant tvyro įtampa. Bet kai skrisdavo anksčiau, į lėktuvą būdavo įvaryta lyg su antilopių banda iš Serengečio nacionalinio parko, paskui bergždžiai stengdavosi gauti keletą centimetrų erdvės bagažo lentynoje viršum galvos. Šįkart viskas kitaip. Išsičiustiję tarnautojai priminė modelius ir buvo nepaprastai mandagūs visiems keleiviams, geranoriškai rodė jiems kelią.
Staiga už nugaros Tomasina išgirdo balsą su ryškiu akcentu. Sodrus ir skambus lyg varpas. Ji jautė, kaip išdžiūvo burna. Jau kartą girdėjo jį, kai nusikeikė graikiškai, prieš tai paklausęs, ką ji, po šimts, padarė. Tada merginos nugara nuėjo pagaugais, dabar – irgi, nes graikų magnatas atsistojo šalia.
Tomasina spigino į dvi mėlynas abejingas akis, ji troško, kad jos širdis nustotų daužiusis. Be to, troško, kad po pigiais marškinėliais nebūtų matyti sukietėjusių spenelių. Bet jausmų negalėjo suvaldyti, kai akyse matė tik Ksandrą Konstantinidą, kurio nepageidaujamas atvaizdas buvo įspaustas jos pasąmonėje.
Ji atkreipė dėmesį į iš po sniego baltumo marškinių rankogalių tviskančią vyro odą. O kūnas skleidė vos juntamą santalo aromatą, kurį aitrino stiprus tikro vyro kvapas. Kažkodėl atrodė, kad jis įkvėpė visą deguonį ir jai neliko kuo kvėpuoti. Jis buvo energijos ir gyvumo įsikūnijimas, tačiau aplink save skleidė blogį. Nuostabios kobalto spalvos akys kėlė nerimą, it viską permatytų. Netikėtai Tomasina pasijuto esanti silpna, pakėlusi į jį akis pabūgo. Ji niekada taip nesijausdavo. Ir nekreipdavo dėmesio į vyrus, ypač tokius kaip šis. Tomasina turėjo išskirtinę savybę. Savo prekės ženklą. Po karštakošės išore slėpėsi ledinė širdis, ir mergina tikrai nenorėjo keistis.
Ji mintyse prisakė sau nurimti. Keleivių eilė pamažu judėjo į priekį, todėl po kelių minučių ji saugiai ir, tikėjosi, kuo toliau nuo jo sėdės lėktuve. Jeigu skrydis būtų komercinis, leistų sau nekreipti į Ksandrą dėmesio, bet šitas skrydis buvo kitoks. Jie visi buvo svečiai, keliaujantys į prašmatnias, karališkąsias vestuves, todėl tvardydamasi Tomasina priminė sau, kad negali būti nemandagi.
Bet gali likti abejinga. Nebūtina pratrūkti ar elgtis pernelyg draugiškai. Ji jam neskolinga. Ir neatliko patarnaujančios padavėjos vaidmens, todėl galėjo aiškiai išdėstyti, ko norėjo.
– Nagi, nagi, nagi, – sumurmėjo vyras nepriekaištinga anglų kalba, traukdamas pasą iš vidinės švarko kišenės. – Malonu tave čionai matyti.
Tomasina klausiamai sužiuro į jį.
– Atleiskite, ar mes pažįstami?
Kobalto spalvos akys susiaurėjo.
– Taip, nebent turi antrininkę, – tingiai nutęsė jis. – Tu esi ta padavėja, kuri praėjusią vasarą ant manęs suvertė kokteilį. To juk neįmanoma pamiršti?
Akimirką Tomasinai kilo pagunda atsakyti, kad neprisimena. Ketino apsimesti, kad Ksandro akyse nemačiusi, bet nerimavo, kad jis permatė ją kiaurai. Nes niekas nebūtų pamiršęs susidūrimo su Ksandru Konstantinidu, juk taip? Nebent būtų bejausmis. Ji ramiai pakėlė į jį akis.
– Ne, – pasakė, – nepamiršau.
Jis prisimerkė.
– Galvojau apie tave po nutikimo, kažin ar esi pratusi išpilti gėrimą ant kliento?
Ji papurtė galvą.
– Tiesą pasakius, ne. Anksčiau niekada nebuvo taip nutikę.
– Tik su manimi?
– Tik su tavimi, – ji nesiginčijo.
Stojo tyla.
– Nejau taip pasielgei tyčia?
Tiesus klausimas privertė Tomasiną susimąstyti ir ji atsakė kaip galėdama nuoširdžiau:
– Nemanau.
– Tu nemanai? – pratrūko vyras. – Ką reiškia toks atsakymas?
Tomasina suprato, kad jis negalėjo patikėti, ir susidūrusi su veriančiu jo žvilgsniu staiga panoro, kad Ksandras žinotų. Nes tikriausiai niekas anksčiau jam nėra sakęs. Tikriausiai niekas neaiškino, kad priešinga lytis nėra daiktas, kurį gali išmesti šiukšliadėžėn kaip nenešiojamą drabužį.
– Netvirtinsiu, kad negailėjau moters, kurią tu palikai.
Vyras susiraukė, tarsi būtų mėginęs prisiminti, apie kurią moterį ji kalba. Tarsi būtų skaitęs ilgiausią sąrašą tinkamų vardų. Ir staiga jo veidas nušvito.
– Ak, neh1, – sumurmėjo gimtąja kalba, paskui vėl susiraukė. – Kaip suprantu, tau jos buvo gaila?
Tomasina gūžtelėjo pečiais.
– Ji tikrai atrodė nusiminusi. Visiems buvo aišku. Pamaniau, kad galėtum būti švelnesnis. Gal ne viešai pranešti žinią.
Negalėdamas patikėti jis trumpai nusikvatojo.
– Tvirtini, kad iš kelių nugirstų žodžių susidarei neigiamą nuomonę?
– Tikiu tuo, ką mačiau, – Tomasina atkakliai laikėsi savo. – Moteris buvo labai nusiminusi.
– Tiesa, – Ksandras prisimerkė. – Mūsų bendravimas baigėsi, bet ji nenorėjo tuo patikėti, tačiau tąkart privalėjo susitaikyti. Mudu nesimatėme kelias savaites, paskui ji pakvietė susitikti ir ko nors išgerti, aš neprieštaravau. Negalėjau jai duoti, ko norėjo.
Tomasina neskubėjo daryti išvadų, jai pasidarė smalsu.
– Ko jai negalėjai duoti?
Ksandras nusišypsojo, šypsena būtų akimirkai privertusi bet kurią moterį atsigręžti ir apdovanoti jį dievinančiu žvilgsniu.
– Žinoma, kad vestuvių, – meiliai suulbėjo jis. – Bijau, kad susitikinėdamas su moterimis negaliu išvengti tokio prašymo, jos visada nori įteisinti santykius.
Prabėgo kelios sekundės, kol Tomasina atsakė.
– Oho, – iškvėpė ji. – Tokio arogantiško pareiškimo dar nesu girdėjusi.
– Gal ir arogantiškas, bet teisingas.
– Ar tavęs iki šiol dar niekas nepaliko?
– Niekas, – pašaipiai patvirtino vyras. – O tavęs?
Tomasina susimąstė, kodėl leidosi į šitą pokalbį, laukdama laipinimo į lėktuvą. Todėl,