Džordanas taip smogė broliui, kad šis vos išsilaikė ant kojų. Koulas buvo priverstas atsitokėti ir prisiminė, kur esąs.
– Netylėk, – erzino Džordanas. – Nemačiau Marisos nuo Peršingo mokyklos baigimo dienos.
– Iki šiandienos popietės būčiau galėjęs pasakyti tą patį, – atsakė Koulas.
– Kodėl ji sugrįžo? Nori dar kartą tau pakenkti? Būtent tada, kai išsigydei traumą.
– Labai šmaikštu.
– Visada buvau linksmuolis broliukas.
– Tavo broliška ištikimybė šildo man širdį, – pašiepė Koulas.
Džordanas iškėlė rankas į viršų, lyg norėdamas pasiduoti.
– Ei, neteisinu jos. Toji Marisa privirė tau daug košės – dėl jos kaltės negalėjai džiaugtis nugalėtojo laurais. Po to įvykio jos vengė beveik visi miestelio gyventojai. Bet, žinai, žmonės keičiasi.
Koulas smogė broliui kairiąja ranka.
– Ji nori, kad padėčiau Peršingo mokyklai surinkti lėšų naujos sporto salės statybai.
– Galbūt tai tik dingstis. Ji vis dar labai drąsi.
Marisa labai pasikeitė, tačiau Koulas nenorėjo broliui detaliai apie tai pasakoti. Šiandien pravardė patrauklioji Lola tikrai neskambėtų įžeidžiamai – tai ir yra pati didžiausia bėda.
Prieš atpažindamas Marisą, Koulas jau buvo spėjęs smarkiai susijaudinti. Lytinis potraukis jai buvo milžiniškas. Marisa Danieli – gundanti gražuolė aukštakulniais bateliais. Vidurinių mokyklų mokytojoms turėtų būti draudžiama šitaip atrodyti.
Marisa nebenešiojo akinių, ant pečių stambiomis garbanomis krito daug ilgesni plaukai. Ji nebeslėpė figūros po beformiais megztiniais. Maža to, Marisos kūnas buvo papilnėjęs ten, kur ir reikia. Ryškūs linkiai atrodė ypač moteriškai. Koulas puikiai žinojo, ką Marisa slepia po drabužiais – juk vieną kartą lietė, glamonėjo jos krūtis ir šlaunis.
Prieš Marisai atskleidžiant, kas ji, Koulas pamanė, kad po ilgos ir sunkios darbo savaitės jį aplankė tikrų tikriausias angelas. Deja, teko skaudžiai nusivilti, tačiau tada ji netikėtai atsidūrė jo glėbyje.
Tas kelias sekundes žiūrėdamas į Marisos veidą Koulas išgyveno daugybę prieštaringų emocijų: nuostabą, pyktį, susirūpinimą ir geismą. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, būnant šalia Marisos jį persekiodavo painūs jausmai. Koulas pirštų galiukais, regis, vis dar jautė minkštą moters kūną. Marisa siuntė tokius galingus signalus, dėl kurių akimirksniu išsijungdavo jo smegenys ir sustiprėdavo intymūs pojūčiai.
Džordanas stipriai smogė broliui į krūtinę.
– Nagi, nagi. Atrodai šiek tiek apsvaigęs. Nejaugi galvoji apie ją?
Koulas atsainiai nusišypsojo.
– Ji mano, kad jei padėčiau Peršingo mokyklai surinkti lėšų, tai išeitų į naudą ir Serengečių konstrukcijoms. Kaip reklaminė kampanija.
Džordanas šiek tiek atsitraukė, bet netrukus vėl priartėjo.
– Marisa gudruolė. Nieko negali prikišti.
Koulas burbtelėjo. Marisos pasiūlymas tikrai vertas dėmesio, tačiau vyras verčiau leis jam išmušti priekinius dantis, nei sutiks. Koulas nemėgo reklamos. Nuolatiniam reklamos agento nusivylimui, jis savo įvaizdžiu nesirūpino net tada, kai jo sporto karjera buvo pačioje viršūnėje. O nuo to laiko, kai perėmė į savo rankas Serengečių įmonę, Koulas rūpinosi tik tuo, kad verslas klestėtų. Viešieji ryšiai buvo visiškai apleisti.
Taip, žinoma, Marisa protinga – ko nepasakysi apie daugelį merginų, kurios persekiojo Koulą tada, kai jis profesionaliai sportavo. Mokyklos laikais Marisa buvo tikra knygų graužikė. Persirengimo kambaryje jaunieji ledo ritulininkai net negalėdavo merginos deramai įvertinti – ji buvo tiesiog nesugaunama.
Galiausiai Koului pasisekė sužinoti tai, ką norėjo. Marisa nešiojo C dydžio liemenėlę. Deja, už šią patirtį teko labai brangiai sumokėti.
Koulas buvo tikras: šiandien Marisos kūnas yra vertas milijono. Ji tiesiog sukurta tam, kad viliotų vyrus ir galų gale paliktų juos visiškai sugniuždytus.
Tiesa, šįkart viskas bus kitaip, nes jis Marisos auka netaps.
2
Grąžink man sieninio raketę iš savo prieškambario spintos. Atvažiuosiu pasiimti.
Perskaičiusi pranešimą, Marisa tuojau pat išjungė mobilųjį telefoną. Žinutė nuo Selo gauta dar tada, kai ji buvo statybų aikštelėje. Ji liko tokia sukrėsta po penkiolikos metų vėl susitikusi su Koulu, kad pranešimą pamatė tik grįžusi namo.
Marisa labai susierzino. Aišku, žinutėje nebuvo nieko įžeidžiamo. Visgi ją atsiuntė ne kas kitas. Tai buvęs sužadėtinis, palikęs ją prieš tris mėnesius.
Per trumpą laikotarpį, kol buvo susižadėję, Marisa jau buvo prisiėmusi visas geros žmonos pareigas: skalbė Selo drabužius ir tekina bėgdavo į prekybos centrą, jei mylimajam ko prireikdavo. Žiūrint iš Selo pusės, prašymas iš prieškambario spintos grąžinti sieninio raketę yra visiškai suprantamas. Tutbūt jis susitarė susitikti su klientu sporto salėje – juk sporto agentams irgi reikia būti geros formos. Visgi buvęs vaikinas sieninį žaisdavo palyginti retai – tik gavęs kvietimą.
Ji pagalvojo, kad galėtų raketę išmesti pro buto langą ir liepti Selui ją susirasti pačiam.
Nespėjus užgniaužti tokių pavojingų minčių, kažkas ėmė rakinti pagrindines buto duris. Marisa gerokai sutriko. Nejaugi Selas negrąžino buto raktų?
Ji suskubo prie durų. Atidariusi išvydo pusseserę Serafiną.
Marisa atsipalaidavo.
– Ak, čia tu.
– Aišku, kad aš, – išsitiesdama visu ūgiu atsakė Serafina. – Davei man buto raktą. Pamiršai?
– Dabar prisiminiau, – Marisa buvo taip paskendusi mintyse, kad išgirdusi rakinamas duris iškart pagalvojo apie Selą, atskubantį pasiimti sieninio raketės. Pamanė, kad vyras naudojasi atsargine rakto kopija. Tiesą sakant, Selas yra gana įžūlus, kad taip pasielgtų. Bjaurybė.
Marisa džiaugėsi, kad nesuspėjo parduoti buto. Juk jie su Selu labai rimtai svarstė apsigyventi kartu. Nedidelį dviejų kambarių butą ji įsigijo prieš penkerius metus – tai buvo didelis žingsnis nepriklausomybės ir saugumo link.
Marisa susimąstė: kažin kur šiuo metu gyvena Koulas. Tikriausiai prabangiame, didžiuliame bute. Nenustebtų, jei jis būtų įsikūręs paties pastatytame name.
Visgi viena yra visiškai aišku. Koulas tebėra vienas žymiausių asmenų Velsdeile, o štai Marisa… Na, taip, galėjo didžiuotis puikia figūra. Bet ir toliau buvo niekas, nors ir pelnė šiokį tokį pripažinimą Peršingo mokykloje.
– Kas tau? – paklausė Serafina, nusiėmusi didžiulę rankinę nuo peties ir padėjusi ją ant žemės.
– Mąsčiau, kur būtų geriausia palaidoti Selo sieninio raketę, – atsakė Marisa ir mostelėjusi ranka parodė į prieškambarį. – Laikau ją spintoje.
– Nuostabu, – šyptelėjo Serafina. – Bet žinai, šiame name gyvena tiek šunų, kad jie netruks užuosti paslėptą lavoną.
– Jis nori ją susigrąžinti, – Selo palikta Marisa pasijuto labai įskaudinta. Visgi, nepaisydama pykčio, šiomis dienomis ji troško judėti į priekį.
Serafina suspaudė lūpas.
– Toji