Atsidurti ten, kur iš tiesų pritaptų.
O kol kas ar bent ateinančias šešias savaites jos vieta bus čia. Einant pro snaudžiantį ugniagesį, jūros vėjelis sušiaušė jai plaukus ir pakuteno nosį. Oštelėjo dar vienas gūsis, net privertė žengtelėti žingsnį atgal, bet hamake įsitaisęs žmogus nesujudėjo ir kvėpavo lėtai ir giliai, jo krūtinė ritmingai kilnojosi. Ji ir toliau tyliai sliūkino pro šalį, bet tada visą atsargumą sugriovė čiaudulys. Ir tai buvo tikrai ne švelnus čiauduliukas.
Didelis kūnas sujudėjo, kažkas krustelėjo ir jos viduje. Tai buvo taip keista ir beveik neatpažįstama.
Geismas?
Nieko sau. Jau senokai ji nejuto staigios aistros vyriškiui, ypač tokiam, kurio veido dar nė nematė.
Ištiesęs ranką prie skrybėlės, vyras atidengė trumpus saulės nubalintus rudus plaukus. Kai pasuko galvą į jos pusę, Brukė skubriai žvilgtelėjo į veidą, kuris tikrai derėjo prie kūno, ir joje dar smarkiau kažkas sujudėjo. Jis buvo palaimintas genofondo angelų. Sustingusi vietoje Brukė stebėjo dvi į ją smingančias akis ir tingią šypseną.
– Į sveikatą, – tarė jis.
Balsas irgi derėjo prie kūno – žemas, sodrus ir melodingas. Oho. Dar daugiau judesio viduje ir staigus aistros antplūdis, nes, Dieve mano, net užsimerkęs jis atrodė kaip įsikūnijęs vyriškumas, tad dabar jai tikrai reikėjo pasisaugoti.
– Atleisk, kad pažadinau.
– Nieko tokio. Pripratęs. Be to, tu daug gražesnis reginys, nei sapnavau.
Paprasčiausi žodžiai, bet užkaitino gerąsias vieteles. Gerąsias vieteles, kurių ji vos neapleido ir nepaliko surūdyti. Oho… Staiga ji išprakaitavo. Jei prieš tai kas nors būtų paklausęs, ar ji tiki geismu iš pirmo žvilgsnio, tik būtų nusijuokusi. Ne, jos manymu, vyras privalo turėti kai ką daugiau nei tik karštą seksualumą, ir taip būdavo visada.
Bet dabar jai visai nejuokinga.
Norėdama dar su juo pasikalbėti, paklausė:
– Ir ką gi sapnavai?
– Vakar gesinom gaisrą ir nesugebėjom išgelbėti vaiko.
Dalis to pribloškiančio geismo nutekėjo į smegenis, ir jį pakeitė kai kas tikresnio nei tik fizinė trauka. Empatija. Ji taip pat kadaise nesugebėjo išgelbėti kelių žmonių, ir skausmas nesiliovė.
– Taip gaila.
– Taip. Man irgi. – Atletiškas, raumeningas kūnas hamake pasviro, vyras pasisuko į jos pusę ir pasikišo ranką po galva. – Taigi, leisk atspėti. Tu – naujausia skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė.
– Taip. Brukė Obrajen.
– Zakas Tomas.
– Labas, Zakai Tomai.
Vyro akys ją tiesiog svilino, giliai pilve užvirė aistra. Po galais, ar jis gali įžiūrėti karštį, garuojantį jai iš porų? Tai buvo taip keista – kokia netikėta reakcija kilo jį pamačius… Keista ir kėlė nerimą.
– Ką reiškia „naujausia“?
– Kol kas jie mums atsiuntė šešis medikus, – nusišypsojo jis nelinksmai. – Ne, septynis. Taip, tu septinta.
Ką gi, tai skamba ne itin patraukliai.
– Kuo neįtiko darbas?
– Be to, kad reikia dirbti pašėlusias dvylikos valandų pamainas už menką atlygį ir jokio pripažinimo?
Zakas garsiai nusijuokė, ir ji pajuto, kad drugeliai pilve šoka pagal naują melodiją. Ne nerimas, o kažkas daug žemiškesnio.
– Niekas neminėjo, kad esu septinta laikinoji darbuotoja arba kad kyla bėdų rasti žmonių.
– Ar išgąsdinau?
– Ar norėjai?
Jis kilstelėjo petį nenuleisdamas akių.
– Jei esi lengvai išgąsdinama, būtų gerai žinoti.
Iššūkis ir dar daugiau tos sukrečiančios akivaizdžios seksualinės traukos.
Ar jis pajuto?
– Nė kiek neišsigandau.
Jo akyse suspindo kažkas naujo. Palankumas, kurio jai nereikėjo, kartu su neabejotinu susidomėjimu.
Ir to jai nereikėjo, bet, po velnių, buvo gera žinoti, kad ji ne viena ką nors jaučia. Kad ir kas tai buvo. Ji iki galo nesuvokė, kas tai per jausmai, tad prisivertė nukreipti akis nuo ugniagesio.
– Oficialiai pradėsiu tik rytoj, bet vadas pasiūlė užsukti ir apžiūrėti vietą.
Ir, kaip spėjo, susipažinti su komanda, regis, jau pavargusia pažindintis su žmonėmis, kurie nesiruošia užsibūti.
Bet ji pasiliks. Bent šešias savaites, kurioms buvo nusamdyta, nes ja tikrai buvo galima pasitikėti.
– Nori ekskursijos?
Taip, prašom, po tavo kūną.
– Ne, nesikelk, – skubiai pratarė Brukė, kai jis ėmė stotis. – Tikrai. Susitvarkysiu.
– Durys atrakintos, – pasakė Zakas ramiai ją stebėdamas.
– Puiku. Aš tik… – Pabandysiu liautis į tave spoksojusi. Dieve, ji jau taip seniai neturėjo sekso. Tiiiikrai seniai. – Malonu susipažinti.
– O ką, jei tą patį pasakysiu, jei rytoj pasirodysi darbe?
– Pasirodysiu.
Ji beveik apsvaigo iš geismo, bet tą suprato. Ji tikrai pasirodys.
– Tikiuosi.
Šviesios akys kurį laiką ją stebėjo, ir Brukę perskrodė dar daugiau nejaukių aistros strėlių.
Oho. Dar truputis, ir jai būtų prireikę darsyk šį rytą pasitepti dezodorantu.
– Pasirodysiu, – patikino ji. – Laikausi žodžio.
Ji tik ne visada prisiriša. Gerai jau gerai – niekada. Nusisukusi giliai iškvėpė tikėdamasi, kad su oru išleido ir dalį seksualinės įtampos, ir nuėjo prie plačiai atvertų durų.
– Sveiki?
Tyla, tik kažkas gurguliavo. Priekinė patalpa atrodė kaip suaugusiųjų brolijos namai, ne tokia tvarkinga kaip garažas, bet švari. Dvi patogios sofos ir keli minkšti paplūdimio spalvų krėslai čia puikiai tiko. Prie sienos rikiavosi lentynos su daugybe knygų, žurnalų ir kompaktinių plokštelių. Ant grindų gulintis milžiniškas krepšys buvo pilnas guminių šlepečių ir kremo nuo saulės buteliukų. Prie kitos sienos ant kablių kabėjo asmeniniai ugniagesių krepšiai su įranga.
Dešinėje ji įžiūrėjo virtuvę, kairėje – koridorių, bet nebuvo jokių gyvybės ženklų, o tai buvo keista – visi negalėjo išvykti į iškvietimo vietas, juk gaisriniai automobiliai tebestovėjo priekyje.
– Sveiki?
Vis dar nieko.
Gūžtelėjusi ji nužingsniavo gurguliavimo garsų link. Jie atvedė ją į virtuvę prie veikiančio kavos aparato.
– Kas nori kavos karštą dieną? – paklausė pati savęs.
– Komanda, kuri dirbo visą naktį.
Apsisukusi ji susidūrė su seksualiuoju ugniagesiu Zaku Tomu. Gulėdamas vyras atrodė neprastai, tačiau jam atsistojus seksualumas buvo nenusakomas, nors plaukai nuo lovos – ar hamako – buvo susivėlę. Kaip jam gerai… ir kaip jai negerai.
Saldžiai nusižiovavęs prisidengė burną, tada nusišypsojo.
– Atsiprašau.
Jis