Jos drūtas tėvas globėjiškai paplekšnojo Brenanui per petį.
– Mano Katerina gamina geriausius dūdmaišius visame kaime, – sugriaudėjo jis žemu balsu perrėkdamas muziką. – Vyras, kuris vadins ją žmona, niekada nebus alkanas, ji puiki virėja ir puiki namų šeimininkė. Jos staltiesės balčiausios, siūlės tiesiausios. Motina gerai visko ją išmokė ir ji turi…
Taip! Brenanas iš paskutiniųjų stengėsi nesusigūžti ir nesiraukyti. Jis žinojo, ką tėvas tuoj pasakys, nes pastarąjį mėnesį girdėjo tai daugybę kartų: dvi alyvmedžių giraites kraičio. Jis jau žino! Žino! Gana pagaliau! Šalia stovinti dviejų alyvmedžių giraičių paveldėtoja atmetė tamsius plaukus ir savininkiškai įsikibo jam į parankę. Dar vienas ženklas, kad reikia galvoti greitai.
Galvoje mintys lėkė šuoliais. Brenanas balansavo ant panikos krašto. Iš visų pavojingų situacijų, į kurias buvo įsivėlęs, ši kol kas atrodė pati pavojingiausia. Nė viena iš anksčiau sutiktų moterų nenorėjo už Brenano tekėti. Jos buvo iš tų, kurioms santuoka nerūpi. Joms norėjosi tik jo pinigų ir lovos, o Katerinai ir jos tėvui reikėjo daug daugiau – ilgalaikio įsipareigojimo. Gera proga pradėti galvoti apie šios problemos sprendimą. Galbūt tai ženklas, kad metas judėti toliau. Jis čia jau šešis mėnesius, užsibuvo ilgiau nei bet kur kitur per kelionę po Europą. Jau nesvarbu, kur keliauti toliau. Apie tai galės pagalvoti vėliau. Dabar reikėjo greito sprendimo, o tai buvo neįmanoma be sąjungininko. Šį kartą šalia nebuvo draugų, kurie galėtų jį išgelbėti. Nei Havilando, nei Arčerio, nei Nolano. Turės susirasti ką nors kitą.
Brenanas nužvelgė minią ieškodamas ko nors, kas suteiktų pretekstą mandagiai pasišalinti. Apie ankstyvą dingimą iš pačios šventės negalėjo būti nė kalbos. Visi šventė Konstantino gimtadienį, o jis aiškiai pasakė norintis, kad Brenanas dalyvautų. Taigi Brenanas negalėjo jo nuvilti išeidamas anksti, ypač kai susirinko visas kaimas.
– Alyvmedžių giraitės gale stovi senas akmeninis namelis. Tėvas sako, kad jį galima nesunkiai sutvarkyti, – išsišiepė Katerina ir droviai žvilgtelėjo jo pusėn.
Alyvmedžių giraitės ir namelis. Ar pasiūlymas galėtų būti dar labiau gundantis? Dauguma šiose vietose gyvenančių vyrų jau seniausiai būtų atsakę taip. Brenanas nejaukiai pasimuistė, perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos. Mandagiai atsisakyti nepasirodžius storžieviu ar bepročiu darėsi vis sunkiau. Koks vyras atsisakytų gražios žmonos, namo ir pajamų? Joks. Čia ir bėda. Joks. Neseniai pasibaigęs karas nusinešė daugiau nei dvidešimt tūkstančių gyvybių. Kardamiliui kaip ir daugumai pusiasalio kaimelių trūko jaunų nevedusių vyrų, todėl Brenanas suprato Stefanosų atkaklumą. Jis juos netgi užjautė. Kas ves tas jaunas merginas, kai visi jauni vyrai negyvi? Bet čia ir reikėjo nubrėžti ribą. Ne jo reikalas, už ko ištekės Katerina Stefanos ir jos netekėjusios likimo seserys.
Brenanas turėjo tai nuspėti. Šeši mėnesiai – ilgas laikas. Jis čia gyveno, dienas leido sunkiai dirbdamas su vietiniais vyrais, kilnodamas žvejų tinklus, kol paskausdavo rankas, o spalį rinko nesibaigiantį alyvuogių derlių. Jam patiko sunkiai dirbti ir jausti, kad yra naudingas. Už norą padėti ir jo foustanella vietiniai žiūrėjo į jį kaip į saviškį. Kaimas jį priėmė svetingai, o moterys savo dėkingumą rodė skaniausiais valgiais egzotiškais pavadinimais: musaka, spanakopita, suvlakis, ant iešmo kepta ėriena, dzadzikis ir visada šviežia šilta pita, kurią buvo galima įdaryti kuo panorėjus.
Tik pastaruoju metu tas dosnumas įgijo naują atspalvį. Tai buvo aišku dar prieš Katerinai išsitempiant jį šokti. Pastarosiomis savaitėmis kalbantis su vyrais kuris nors vis užsimindavo apie jo ateitį kaimelyje. Kuri mergina jam patinka? Katerina su alyvmedžių giraitėmis ar Marija, kurios tėvas žentui atiduotų pusę pelno, gaunamo iš žvejybinių laivų?
Jeigu jį domintų santuoka, čia buvo iš ko rinktis, bet nė vienas variantas netraukė ir jis ignoravo užuominas apie tai, ko iš jo tikimasi. Jis turėjo du pasirinkimus: įsikurti ir vesti vieną kaimo gražuolių arba išvykti. Palikti Kardamilio jis dar nebuvo pasiruošęs. Šiuo metu norėjo būti tik čia, miestelio centre, kur grojo muzika, švietė žibintai, o stalai lūžo nuo maisto. Tai pranoko visas Londono pokylių sales.
Nepaisant spaudimo vesti, Brenanui čia patiko labiau nei Londone, labiau nei bet kur Europoje per pastaruosius dvejus metus. Kažkur tarp santuokos ir kelionės tolyn turėjo būti aukso viduriukas, kažkoks būdas įrodyti ištikimybę žmonėms nesusisaistant santuokos saitais. Aukso viduriukas turėjo būti ir tarp nemandagaus pabėgimo iš vakarėlio ir amžinos meilės priesaikos Katerinai. Tik jį reikėjo rasti labai greitai.
Katerina krūtimis švelniai prisiglaudė jam prie rankos, merginos tėvas suėmė Brenaną už peties nelabai subtiliai ragindamas sutikti. Šiaip ar taip, Aleksėjus Stefanas paklojo pasaulį jam po kojomis. Ką dar tėvas gali padaryti dėl mylimo vaiko? Brenano tėvas dėl jo niekada šitaip nesistengė, tačiau vienintelė išeitis, kurią Brenanui pavyko sugalvoti, – tai bėgti!
Katerina gali bet kurią akimirką pasiūlyti pasivaikščioti, o to jis visai nenori. Brenanas neabejojo, kad grįžtų susikompromitavęs. Kaip ironiška, kad anksčiau galvojo, jog jei gyvenime ir bus kompromituojančių situacijų, tai jaudintis reikės ne jam. Panika užliejo jį visa jėga. Bėk bėk bėk, – skambėjo galvoje. Kur? Pas ką?
Brenanas matė, kad Konstantinas sukiojasi po aikštę tarp svečių būrelių. Netrukus prieis ir prie jų. Jam truputį palengvėjo. Konas jam padės, bet reikia iš anksto pasiruošti planą.
Brenanas nužvelgė miestelio aikštę. Jo žvilgsnis slydo nuo šokėjų viduryje prie svečių būrelių aikštės pakraščiuose. Brenanas kiekvieną vertino kaip galimą sąjungininką; ne, ji netinka, pernelyg nervinga; ta irgi ne, atrodo nusiteikusi varžytis; ana jau ištekėjusi; Dieve brangus, ne, tikrai ne; galbūt; ne ne ne. Nieko nebus. Jis per daug išrankus.
Brenanas dar kartą nužvelgė aikštės pakraščius. Ne ne, pala. Jo žvilgsnis įsmigo į šešėlius. Prietemoje stovėjo vos įžiūrima figūra. Jis atpažino Patrą Tspiras, našlę, kuri pirkdavo iš Konstantino žuvį. Viena. Dar geriau. Nereikės aiškintis visai draugijai. Jų žvilgsniai susitiko vos akimirkai ir ji tuoj pat greitai nusuko akis leisdama suprasti, kad jaučiasi kalta spoksojusi. Brenanas šyptelėjo. Moteris jį stebėjo. Vadinasi, nuspręsta. Bėgs pas ją. Planas aiškus. Tereikėjo rasti tinkamą akimirką.
Konstantinas priėjo prie jų, patapšnojo svečiams per pečius, pabučiavo į skruostus.
– Ar visiems smagu? – per muziką nugriaudėjo toks pats garsus kaip Stefano balsas. Jis pamerkė akį ir išskėtęs rankas pridūrė: – Noriu, kad šį vakarą visi gerai praleistų laiką. Maisto ir gėrimų užteks iki ryto.
Aplink tuoj pat nuskambėjo tostas į Konstantino sveikatą. Brenanas suprato, kad tai jo proga. Jis demonstratyviai atsisuko į tamsų aikštės kampą, kur stovėjo Patra.
– Konai, visiems smagu, tik ji kažkodėl stovi viena. Gal nueisiu, pamėginsiu ją pralinksminti, – linktelėjo atsisveikindamas su būreliu. Niekam nespėjus paprieštarauti apsisuko ant kulno ir nuėjo šalin. Pasiekęs moterį Brenanas plačiai nusišypsojo.
Ji išvis nenorėjo čia eiti! Patra atsargiai šešėlyje paslėpė baklavos lėkštelę. O, kad ir ji galėtų dingti taip paprastai. Geranoriški draugai visą vakarą rūpinosi, kad ji pavalgytų. Tiesą sakant, jie ne tik ją maitino; jie norėjo, kad ji valgytų ir šoktų, ypač su vyresnio amžiaus giminaičiais, atvykusiais iš netoliese esančių kaimų. Patra linksmybių kratėsi kaip įmanydama. Net jei kuris vyras jai ir patiktų, vis tiek nieko neišeitų.
Jei būtų galėjusi, išvis čia nesirodytų, bet pasiaiškinti, kodėl nedalyvavo šventėje, būtų buvę daug sunkiau nei paprasčiausiai ateiti ir truputį pabuvus išsmukti namo. Dabar ji stoviniavo atokiau nuo linksmybių