Pirmas skyrius
Drovumas nebuvo besąlygiškas įvertinimas, bet jam gana artimas. Tai ir buvo visa problema. Popė, trečioji iš keturių Vestų vaikų, savo šeimos nariams niekada neprilygo pasitikėjimu savimi ir gebėjimu įveikti baimę. Tai nereiškė, kad ji buvo bailė, tiesiog jai labiau patiko skaityti knygas nei užsiiminėti parašiutizmu, ji buvo linkusi tyliai pasiduoti nei aistringai ginčytis. Tai nebuvo kokios blogybės, ir kai kurie žmonės tokį elgesį gal netgi laikytų protingu.
Žinoma, visada buvo tokių, kurie manė, kad Popė per daug drovi ir jai reikėtų šiek tiek dažniau atsitraukti nuo darbo, išeiti į viešumą ir susirasti naujų draugų. Tarsi nepakaktų jos mažo draugų ratelio, o susirasti naujų būtų taip paprasta.
Tomas buvo jos draugas. Matematikas kriptologas ir įvairių projektų vadybininkas, turintis tiek pasitikėjimo savimi, kad užteko jiems abiem. Jis suprato kalbą, kuria Popė kalbėjo geriausiai, – kodus.
Be to, Tomas pasiūlė jai pasinaudoti savo privačia sala, kur ji galėjo ramiai, niekieno netrukdoma šifruoti kodus, ir už tai paprašė tik vienos nedidelės paslaugos. Jis labai mielas – tai Popė mintyse kartojo sau, kai užlipo ant žvejybinio laivo Marlinas III denio ir kapitono paprašė gelbėjimosi liemenės.
Jis tikrai labai, labai mielas.
Štai taip ji sugrįžo į Australiją, savo gimtąją šalį, ir tik neilgas plaukimas laivu per atvirus Ramiojo vandenyno vandenis Popę skyrė nuo tikslo. Ji nusivilko švarką, užsidėjo gelbėjimosi liemenę, tada vėl apsivilko švarką ir visiškai nekreipė dėmesio į pralinksmėjusį kapitoną. Ji ne itin mėgo vandenyną, o jie ruošėsi juo plaukti. Tad noras šiek tiek apsidrausti nėra jau toks blogas.
Saulė. Žydras dangus. Ramus vandenynas. Blizgantis didelis laivas, valdomas paties geriausio triukšmingos Kernso prieplaukos kapitono. Laivas su visa GPS1 įranga ir radaru; kapitonas kelionės planą užpildė savo mažame kabinete stebint Popei ir padavė jį įstaigos vadybininkei, o šioji prisegė jį prie lentos už savo stalo. Apdairus vyras, kuris, kaip ir derėjo, ėmėsi reikalingų atsargumo priemonių.
Taigi kelionė prasidėjo gerai, bet staiga debesys ėmė slinkti greičiau, sustiprėjo priešpriešinis vėjas, tad kelionė pailgėjo, tapo sunkesnė ir daug nemalonesnė. Neatrodė, kad kapitonas Melas būtų susirūpinęs. Aukštas ir liesas mėlynakis sportinės žvejybos operatorius pranešė, kad tai puiki diena plaukiojimui, o jis neturėtų klysti, sprendžiant iš to, kad jau dvidešimt metų dirbo šeimyniniam užsakomųjų laivelių verslui priklausančioje marlinų2 žvejybos srityje.
Vienintelis dalykas, kėlęs kapitonui nerimą, buvo vieta, į kurią reikėjo nuplaukti.
– Sebas žino, kad Jūs atvykstate, tiesa? – paklausė jis nežinia kelintą kartą.
– Taip, – kantriai atsakė Popė. – Žino.
– Niekaip negaliu su juo susisiekti.
– Žinau, – Melas kas dešimt minučių per radijo stotelę mėgino susisiekti su Sebastianu Reinu. Turėtum būti kantresnis, Melai.
Be to, Melas buvo žvejys, tad plaukdamas norėjo užmesti porą valų marlinams gaudyti ir įsprausti Popę į žvejybos kėdę, nes ji ir taip gana daug jam sumokėjo už paslaugą. Popė greitai privertė jį atsisakyti tokios minties.
– Ne, ačiū, – mandagiai pasakė ji. – Nesu didelė žvejybos atviruose vandenyse gerbėja, – ir bet kokios kitos žvejybos. – Skaičiau Senį ir jūrą, žinau, kaip viskas vyksta.
Melas nusijuokė ir pasakė, kad žvejybos procesas per tą laiką šiek tiek patobulėjo, bet jis nenorėjo jos versti, o po pusvalandžio kelionės galiausiai suprato, kad Popė tyliai išgyvena greitai augančios baimės priepuolį.
– Problemos dėl Sebo? – paklausė jis įdėmiai žiūrėdamas į Popę, kuri stovėjo taip arti, kiek tik galėjo, ir stengėsi nepažeisti savo arba Melo asmeninės erdvės.
– Kol kas ne, – atsakė ji. – Bent jau kiek žinau. Žinote, kaip kai kurie žmonės bijo aukščio? Taip aš bijau atvirų vandens telkinių. Žiūriu į vandenyną – o jis toks bedugnis, ir vienintelis kelias veda žemyn. Paprastai nekeliauju laivais, jei tik turiu kitą pasirinkimą. Deja, tai vienintelis būdas patekti į salą.
– Ar Sebas negalėjo atvykti pas Jus? – paklausė kapitonas ir Popė, bailiai jam nusišypsojusi, pasislinko dar arčiau.
– Plaukiu tenai ne tam, kad susitikčiau su Sebu. Aš jo net nepažįstu.
Pasakiusi tai Popė nutilo ir kapitonas Melas, pakvietęs ją prisėsti ant kėdės šalia savęs, paprašė iš termoso įpilti jam ir sau po puodelį kavos. Tada jis ranka paėmė cukrų – senovišku būdu, tarsi ruoštųsi duoti arkliui, – ir net nepaklausęs Popės įmetė tris gabalėlius į jos puodelį ir liepė gerti. Kapitonas mėgino užmegzti pokalbį, bet jie nerado bendrų temų.
Tada pamėgino įjungti muziką, bet jo skonis svyravo nuo sunkiojo metalo – tokio, kuris buvo naudojamas kareiviams uždegti prieš pradedant šaudyti, – iki švelnių baladžių.
– Taigi kuo Jūs užsiimate? – galiausiai paklausė jis. Tai buvo trisdešimt aštuntasis mėginimas užmegzti pokalbį.
– Kuriu matematinius kodus, – atsakė Popė. – Tai reikalinga norint apsaugoti internetinius veiksmus ir panašiai.
– Turite omenyje kriptologiją, – patikslino Melas ir nusišypsojo, kai Popė nustebusi sumirksėjo. – Kaip ir Tomas.
– Taip, – linktelėjo Popė. – Mes su Tomu dirbame kartu ir dabar turime bendrą verslą. Dėl to jis man ir užleido salą.
– Ar esate tikra, kad Sebas žino, jog atvykstate? – vėl paklausė Melas.
– Taip, – kadangi Melas nebuvo tikras, turbūt nepakenktų sužinoti šiek tiek daugiau apie atsiskyrėlį Tomo brolį. – Ar žinote ką nors apie Tomo brolį, ką ir aš turėčiau žinoti?
– Sunku pasakyti, – sumurmėjo Melas. – O ką Jūs apie jį žinote?
– Žinau, kad jis turtingas, – pasakė Popė. – Žinau, kad jie su Tomu kartu nusipirko šią salą, o Sebastianas suprojektavo ir joje pastatė namą. O kuo jis užsiima?
– Kuo tik nori, – atsakė Melas. – Dažniausiai.
– Ar negalėtumėte kalbėti šiek tiek konkrečiau?
– Sebas – jūrų inžinierius. Jis vadovauja bendrovei, kuri prižiūri vandenyne esančias naftos platformas. Taip pat ji užsiima jų taisymu ir šalina įvairias problemas. Ar dabar jis vadovauja projektams iš salos, telieka tik spėlioti, – Melas savo sumanias mėlynas akis nukreipė į Popę. – Tu juk supranti, kad toje saloje be Sebo nieko nėra?
– Suprantu. Kiek žinau, šalia gyvenamojo namo yra ir svečių namelis. Aš apsistosiu jame. Tomas sutarė su Sebu, kad namelis būtų viskuo aprūpintas. Tad nematau jokių problemų.
– Tuomet pabandyk pati su juo susisiekti.
Popė mielai sutiko išbandyti radijo ryšį – tai padės atitraukti dėmesį nuo beribio mėlyno vandenyno. Deja, kol laivas pasiekė salą ir prisišvartavo prie mažos dailios plūduriuojančios prieplaukos, jaukiai prisiglaudusios vaizdingoje pasagos formos įlankoje, jie vis dar nebuvo su niekuo susisiekę. Popės nervai buvo įtempti.
– Sebo keturratis čia, – pranešė Melas, Popės daiktų krepšį numetė ant prieplaukos ir vikriai iššoko šalia jo, tada apsisuko ir ištiesė ranką norėdamas padėti jai išlipti, bet Popė buvo užsiėmusi – nusiėmė gelbėjimosi liemenę ir apsivilko paltą. Ji suabejojo prieš suimdama ištiestą kapitono Melo ranką – tai buvo menkutė abejonė, bet vyras ją pastebėjo. Joje nebuvo nieko asmeniško – Popei buvo būdingas atsargumas, bet ji lyg atsiprašydama nusišypsojo ir mandagiai padėkojo už pagalbą.
Pirmiausia Popė pagalvojo apie žemę. Tvirtas ir stabilus pagrindas buvo vos už kelių žingsnių nuo prieplaukos.
Antroji mintis kilo dėl ankstesnės Melo pastabos.
– Sakei, kad Sebo keturratis čia?
– Štai ten, už laivų saugyklos.
– Kas