Samira lėtai įkvėpė, bandė nuraminti įsisiautėjusius nervus, bet niekas nepadėjo nustelbti suvokimo, kad nuo šito pokalbio priklausė jos ateitis.
O jeigu nepasiseks… Ne, princesė neketino įsileisti minčių apie nesėkmę. Privalėjo būti tikra ir įtikinti. Gal kiek neįprasta, bet ji padės Tarikui suprasti, koks protingas yra šis sumanymas.
Samira sunkiai nurijo seiles, vijo šalin abejones, kurios lindo į galvą, ir patraukė prie lango.
Praeidama nejučia ištiesė ranką ir palietė prašmatnią šilko sofą. Minkšta ir vėsi, prabangi medžiaga atrodė pažįstama. Jeigu užsimerktų, turbūt galėtų įsivaizduoti esanti tyliame savo darbo kambaryje, tarp subtilaus šilko, atsalo ir krepo iš Kinijos, tarp damasto, aksomo ir nėrinių.
– Samira.
Princesė krūptelėjo ir atsigręžė, širdis daužėsi iš išgąsčio, kai išplėtė akis. Ten buvo jis, plačiais pečiais užpildantis kone visą tarpdurį.
Jai pasidarė sunku kvėpuoti, prireikė laiko, be to, tie ilgi metai. Samira buvo peržengusi lytinės brandos slenkstį, todėl netikėtai pamatė brolio draugą kaip vyrą, kuris kėlė keistus jausmus bundančiame jos kūne…
Samira ramindama save lėtai įkvėpė, nuvijo sutrikimą dėl to, kad pašiurpo ne tik jautri krūtų oda, bet ir pilvo. Juk nebuvo nepatyrusi mergaičiukė kaip kadaise.
– Tarikai.
Kaip galėjo pamiršti tas akis – iš plėšikavusių protėvių, kurie vėliau susigiminiavo, paveldėtą akių spalvą? Po tamsiomis antakių linijomis vyro akys spindėjo skaidria, sodria žalių vandenų spalva ir atrodė it beribės gelmės.
Jo veidas kėlė abejonių.
Ar ji laukiama, ar įsitempę žandikauliai išdavė nepasitenkinimą? Gal šeichas suirzo, kai ji pasinaudojo sena draugyste ir paskubomis įtikino susitikti? Jis, be abejonės, labai kruopščiai suplanavęs laiką, tačiau vargu ar galėjo atmesti prašymą, kai princesė užsiminė apie ryšius tarp abiejų karalysčių.
Samira suraukė antakius. Tariką prisiminė kaip nepaprastai kantrų ir draugišką, nors tikriausiai įkyrėjo, sekiodama paskui jį ir Azimą.
– Kaip laikaisi, Samira?
Vyras įžengė į kambarį ir ji pajuto, kaip plaučiuose ėmė trūkti oro. Atrodė, kad Tarikas užpildė visą erdvę, nors sustojo už kelių metrų, vėrė skvarbiu žvilgsniu, lyg po apgaulinga jos išvaizda būtų matęs nervingą moterį.
– Ačiū, puikiai.
Dabar, kai jis rankos mostu pasiūlė atsisėsti, Samira taip ir padarė, dėkinga, kad galės pailsinti drebančias kojas.
Žinojo, kad bus sunku, tačiau Tarikas sukėlė daugiau nerimo, nei ji tikėjosi. Ne vien dėl to, kad galėjo patenkinti arba atmesti sumanymą. Bet dar ir dėl to, kad niekam tikusi moteriškoji pusė, kurią laikė giliai įmigusią žiemos miegu, reagavo taip, kaip Samira nesitikėjo.
Lyg ketverių metų pamokos būtų nuėjusios šuniui ant uodegos. Dar blogiau: atrodė, kad tų metų nė nebuvo, kad jai dabar vėl septyniolika, kad vėl išgyveno lytinę brandą ir nepaliaujamai svajojo apie Tariką. Samirą užliejo karštis.
– O tu? Kaip tu? Praėjusį vakarą puikiai atrodei. Minia aistringai reagavo į tavo kalbą. – Ji net sukando dantis, kad tik neprikalbėtų ko nereikia. Tikrai nenorėjo, kad šeichas palaikytų ją neužsičiaupiančia tauškale.
– Aš gerai. Vakaras buvo išties sėkmingas. Ar tau patiko?
Jis vaikštinėjo po kambarį. Kai atsisėdo priešais, po didžiuliu kostiumu ji pastebėjo ištreniruotus ir įtemptus raumenis, ištiestas ilgas stiprias kojas, kurios sumažino atstumą. Ji norėjo savąsias pasikišti po savimi, bet nesujudėjo, kad neišduotų nerimo.
Samira nutaisė šypseną, kuri visada padėdavo, net jei jausdavosi įsitempusi.
– Gal kiek per daug triukšmo, bet buvo verta sulaukti rezultatų.
Jos dovana – dvi suknelės, sukurtos tik didžiausios kainos siūlytojams – sulaukė daugiau dėmesio, nei Samira drįso svajoti.
– Ar ilgai viešėsi Paryžiuje? – Paprastas klausimas, mandagaus pokalbio pradžia, tačiau įdėmus Tariko žvilgsnis suteikė žodžiams svarbos.
Samira suvirpėjo. Jis negalėjo numanyti, kodėl ji čia. Staiga apėmė nerimas dėl to, kas bus, kai jis sužinos. Ji nesunkiai šį susitikimą pavers trumpu susibėgimu. Galės išeiti iškelta galva, išsinešdama ir savo paslaptį.
Bet tada ir vėl praris niūrus tuštumos jausmas. Juk ji, be abejonės, turėjo ryžto kovoti dėl to, ko troško, ir lengvai nepasiduos?
Pačiu laiku prisiminė, kad protėviai buvo kariai.
– Nežinau, kiek dar čia būsiu. – Sudrėkusiu delnu persibraukė aptemptą sijoną, buvo tikra, kad Tarikas nepastebėjo drebančių pirštų. – Priklauso nuo aplinkybių.
Jis neuždavė konkretaus klausimo, kuris padėtų jai atverti širdį, nė menkiausio paskatinimo išsakyti pasiūlymą. Samira nervingai sujudėjo, paskui suvokusi, ką daro, nurimo.
– Apgailestauju dėl tavo žmonos. – Su Azimu pareiškė užuojautą dar tada, kai Tariko žmona mirė gimdydama dvynius, bet dabar pirmą kartą su juo matėsi po to nelaimingo atsitikimo.
Pirmą kartą po dvylikos metų susitiko su Tariku. Žiemą, kai jai suėjo septyniolika, Tarikas pribloškė netikėtu išvykimu. Prieš trejus metus net neatvyko į Azimo vestuves, nes netikėtai teko operuotis apendicitą.
Dabar Tarikas atrodė svetimas, nors išvaizda nebuvo pasikeitusi.
Jis linktelėjo neatitraukdamas akių.
– Ačiū.
Ir vėl tyla.
– Vakar viešbutyje mačiau tavo berniukus. – Samira visai nenorėjo šito sakyti, bet rūpestingai apgalvoti žodžiai pranyko tylos sukeltoje įtampoje. – Atrodo laimingi.
Jis linktelėjo.
– Taip ir yra.
– Ir energingi.
Samira prisikando lūpą. Ir vėl pliauškė. Reikėjo susikaupti.
– Jie niekada nebūna ramūs, nebent, kai miega.
Kažkas panašaus į šypseną šmėstelėjo Tariko lūpų kamputyje ir netikėtai jis pasirodė esąs ne rūstus nepažįstamasis, bet draugas, kokį Samira prisiminė.
Su draugu galėjo susitarti. Nerimą kėlė Tariko vyriškumas. Kimus jo juokas ir įspūdingas kūnas kėlė pagundą, kuriai jos gyvenime nebuvo vietos.
– Tikriausiai su jais būni visą laiką užsiėmęs, – šįkart ji nuoširdžiai nusišypsojo.
– Neturiu kito pasirinkimo.
Samira linktelėjo. Tarikas, kurį pažinojo, rasdavo laiko mažiems savo sūnums taip pat kaip ir geriausio draugo sesutei. Jis rimtai žiūrėjo į pareigas, bet mandagumas jam buvo svarbiausia. Jis buvo iš tų žmonių, kuriais galėjai pasitikėti.
Todėl Samira negalėjo atsikratyti pribloškusios ir galvoje įsišaknijusios minties, kai praėjusį vakarą stebėjo jį aukštuomenės pokylyje. Minties, kad Tarikas turi laimingos jos ateities raktą.
Samira sunkiai nurijo. Pažinojo tik vieną patikimą vyrą, ir tai buvo brolis Azimas. Kiti vyrai gyvenime – net tėvas – siaubingai nuvylė. Ar galėtų patikėti, kad Tarikas taip nepasielgs?
– Samira.
– Taip? – Pakėlusi