– Pavyko. Net nepastebėsi, kaip turėsi daugiau klientų nei gali aptarnauti.
– Tikriausiai nepatikėsi, bet galvojau apie Daltoną.
– Rimtai?
– Galvojau, kad jis, tikriausiai, viską pradėjo taip pat. Su tokiomis pat baimėmis, viltimis ir rizika.
Eštonas ne iš karto atsakė. Galiausiai mąsliai prabilo.
– Žinai, tu labiau panašus į jį nei Šeinas.
– Tai nėra mano tikslas. – Railis nesižavėjo biologiniu savo tėvu, netgi nekentė jo.
– Šeinui viskas buvo patiekta ant sidabrinio padėklo. O tu turėjai savo jėgomis išsikovoti viską, ką turi.
– Turiu didžiulę skolą ir laviruoju ant bedugnės krašto.
– Dėl to tai dar labiau jaudina, – tarė Eštonas. – Kas nerizikuoja, negeria šampano.
– Ar todėl taip skraidai? Dėl adrenalino?
Eštonas buvo malūnsparnio pilotas, o laisvomis dienomis savanoriavo įvairiose paieškos ir gelbėjimo operacijose. Jis ryždavosi net patiems pavojingiausiems skrydžiams.
– Žinoma, – atsakė Eštonas, gūžtelėjęs pečiais. – Ir dar dėl to, kad tai patinka moterims.
– Tarsi kada nors turėjai rūpesčių su moterimis. – Kažkodėl Railis dar kartą pažiūrėjo į Šeino ir jo nuotakos nuotrauką.
– Jos vardas – Darsė Rivers, – tarė Eštonas.
Smaragdinėse moters akyse buvo kažkas hipnotizuojančio, sodrioje šypsenoje – kažkas paslaptingo. Staiga Railis įsivaizdavo blizgančius jos plaukus, išsidraikiusius ant baltos pagalvės. Jis pasimuistė ir paskubomis nuvijo tą vaizdą.
– Manai, jis padarė klaidą? – paklausė Eštono.
– Jis padarė milžinišką klaidą. Ta būtybė turi gnyples.
– Tikiuosi, kad ji jį išblaškys, – pasakė Railis.
Nuo šiol jiedu su Šeinu sieks tų pačių sutarčių aviacijos srityje. Tai, kad jis neseniai vedė dailią moterį, galėjo suteikti Railiui pranašumo.
Patrauklus, dailiai apsirengęs vyras jau antrą kartą sugavo Kalisos žvilgsnį pro restorano langą. Jis atvirai į ją žiūrėjo, kol ji karučiu vežė tris azalijas per apšviestą restorano sodą.
Buvo malonu galvoti, kad ji jam patiko. Vyras buvo labai patrauklus, tamsiomis akimis, tiesia nosimi ir kampuotu smakru, kuriančiu galios įspūdį. Ji mūvėjo purvu išteptais džinsais, vilkėjo žaliais išblukusiais marškinėliais ir avėjo nudėvėtais darbiniais batais. Plaukus buvo susirišusi į uodegą. Bent jau ryte. Dabar jie greičiausiai priminė žiurkės lizdą. O rytą užteptas blakstienų tušas, tikriausiai, buvo seniai nubyrėjęs.
Bet ne, tas vyras negalvojo, kaip gauti Kalisos telefono numerį. Sprendžiant iš didėjančio nepasitenkinimo, jį erzino nešvari ir netvarkinga jos išvaizda, kol jis norėjo pasimėgauti skaniu maistu. Ji toliau žingsniavo, susikaupusi į akmenukus, kliūvančius už karučio rato, kol galiausiai sustojo tarp dviejų magnolijų prie supiltos gėlių lysvės.
– Dviejų žingsnių tarpas man atrodo tinkamas, – nusprendė Megana ir išsitiesė, iškasusi tris duobutes.
Kalisa sukaupė dėmesį į lysvę, supiltą palei plieno tvorą.
– Jei visžaliai augalai bus tinkamai apkarpomi, šis sodas atrodys nuostabiai.
Vieną dieną, kai finansinė padėtis leis, Kalisa norėtų pavakarieniauti šioje vietoje. Jos žvilgsnis vėl nukrypo į langus, atskleidžiančius elegantišką vidinę restorano dalį.
Vyras vis dar žiūrėjo į ją ir ji paskubomis nusisuko. Tikriausiai jam tiesiog buvo smalsu, ką jos daro, nors tai turėjo būti akivaizdu. O galbūt jam tiesiog atsibodo jo kompanionė ir jis mėgino prasiblaškyti.
Ji paslapčia nukreipė žvilgsnį į priešingą jo stalo pusę ir nustebo, ten pamačiusi vyrą. Jis buvo rimtas ir kalbėjo gestikuliuodamas. Gal tai nuobodus verslo susitikimas, pamanė Kalisa. Abu vyrai vilkėjo kostiumus.
– Padarykime tai, – paragino Megana ir atrišo virvę nuo paketo, laikančio azalijos šaknis.
Kalisa paskubomis suėmė augalą iš kitos pusės, tada pakėlė jį ir įstatė į iškastą duobę.
Staiga ją nustebino vyriškas balsas.
– Ką čia veiki?
Megana pakėlė galvą, o Kalisa atsisuko.
Tai buvo vyras iš restorano ir jis atrodė supykęs. Pirmiausia ji pagalvojo, kad jos sutrukdė jam vakarieniauti. Bet jos visiškai netriukšmavo. Juk azalijų sodinimas negalėjo būti toks nemalonus reginys.
Kalisa išsitiesė ir atsisuko veidu į jį.
– Ar mane persekioji? – reikliai paklausė jis.
Tokio klausimo ji nesitikėjo.
– Ar aš ką?
– Stebėjai mane.
– Tik todėl, kad jūs stebėjote mane.
Vyras mostelėjo į karučio pusę.
– Ką tai reiškia?
– Tai – azalijos, – atsakė Megana Kalisai už nugaros.
– Sodiname azalijas, – paaiškino Kalisa ir, ištiesusi pečius, sukryžiavo rankas ant krūtinės.
Jis ironiškai prunkštelėjo.
– Priešais mano langą.
– Jums priklauso šis restoranas? – sarkastiškai paklausė ji. Jei jis priklausytų restorano valdžiai, žinotų, kad jos buvo pasamdytos savaitei.
– Turiu omenyje langą prie mano staliuko.
– Net neįsivaizduoju, kas esate, – pasakė Kalisa. – Be to, man tai visai nerūpi. Atleiskite, turime pabaigti darbą.
– Neįsivaizduoji, kas esu? – netikėdamas paklausė jis ir parodė nykščiu virš peties. – Galiu lažintis, kad net nenutuoki, jog vakarieniauju su Pjeru Šaronu?
Kalisa refleksyviai pažiūrėjo į langą, paskui įsmeigė akis į nepažįstamąjį.
– Tikrai ne.
Vyras primerkė plieno pilkumo akis.
– Pakviesiu vadybininką, – tarė Megana.
– Ne, nepakviesi, – atkirto vyras.
– Nesupratau? – paklausė Kalisa ir atsistojo ryžtinga poza. – Manote, galite mus sulaikyti?
– Jūs tik gąsdinate, – pasitikinčiai tarė jis ir kritiškai nužvelgė jos aprangą. – Nenorėsi aiškinti viso to vadybininkui.
– Aiškinti, kodėl sodiname gėles?
– Aiškinti, kodėl mane persekiojate.
Kalisa mėgino sugalvoti paaiškinimą. Šis vyras kaltino ją šnipinėjimu. Ką jis veikė, kad būtų šnipinėjamas?
– Ar jūs nusižengiate įstatymui? – Gal jos netyčia susidūrė su kažkokiu nusikaltimu arba nacionaliniu saugumu? Ar turėtų išsigąsti?
– Negaliu patikėti, kad jis tave atsiuntė. – Vyras atrodė sutrikęs, jo balsas tapo nebe toks aštrus. – Kodėl jis tai padarė? Kam?
Kalisa iš kišenės ištraukė vizitinę kortelę ir ištiesė vyrui.
– Mozaikinis peizažas, – tarė ji. – Tai mes.
Vyras