Meisas pažvelgė į gimimo datą: Džesika gimė vasario 5-ąją. Vandenis. Labai humaniška ir praktiška asmenybė. Na, užduotys sustabdyti narkotikų prekeivius ir kokaino gabenimą iš Peru tikrai atitiko šiuos bruožus. Jam patiko jos pasišventimas darbui siekiant pasaulį paversti geresne vieta, patriotizmas kasdienio pavojaus akivaizdoje. Svarbiausia, jis manė, kad jos grožis – laukinis ir natūralus. Alfa patelė be poros…
– Ji atrodo kompetentinga, – sumurmėjo Meisas, užvertęs bylą.
Hiustonas plačiai jam nusišypsojo. Suvokus, kad nežino misijos detalių, Meisą užplūdo siaubingas jausmas, kad jis ką tik įžengė į kažkokius spąstus. Emocinius? Dieve, tikėkimės, kad ne. Jis sudirgęs kaip niekada. Kiekviena diena – tikra kančia. Net praėjus dvejiems metams po tos siaubingos dienos, kai gyvenimas subyrėjo į šukes, jis juto, kad tik dabar po truputį ima stotis ant kojų. Kasdienybės pilkumoje jis ėmė matyti šiek tiek šviesos. Tačiau šitai? Ji? Džesika Meril? Jis tvirtai prispaudė delnus prie aplanko, padėto ant kelių, tarsi bijodamas, kad jis staiga neatsiverstų ir neįkąstų į jautriausią jo vietą – širdį.
– Kompetentinga? – paklausė Hiustonas, šypsodamasis puse lūpų. Majoras atsirėmė į Morgano stalą, rankas prispaudęs prie šonų. – Juodojo jaguaro eskadrilėje ji vadinama Laukinuke. Šiai misijai jums jos prireiks, nes jai išradingumo galėtų pavydėti kiekvienas.
– Suprantu.
– Šioje misijoje, norint surasti Robertą Marstoną ir prie jo prisigerinti, reikės subtilumo ir kūrybiškumo, – ramiai pridėjo Morganas. – Džesika Meril – patyrusi karininkė. Jos, kaip karo pilotės, įgūdžiai – neprilygstami. Kai reikalai prasti, puskarininkė Meril imasi darbo ir jį padaro. Štai kodėl ją pasirinkome šitai misijai. Jos įgūdžiai puikiai papildys jūsų gebėjimus kalbėti kiniškai ir tai, kad jūs gerai pažįstate Honkongą.
Jam pasidarė aišku. Be Džesikos Meril į misiją jis nevažiuos…
– Na… – krenkštelėjo Meisas ir pirštų galiukais brūkštelėjo per bylą. – Ji atrodo tarsi kilusi iš Eurazijos. Gal jos protėviai azijiečiai?
– Ji turi šajenų genties kraujo, – atsakė Hiustonas.
Štai iš kur tas egzotiškas akių įkypumas ir platūs, išsišovę skruostikauliai. Nuostabu…
Meisas nebenorėjo leistis į svarstymus. Skaudžiai gurktelėjęs, jis tarė:
– Kada su ja susitiksiu? Ir kada įvyks paskutinis misijos aptarimas?
Morganas žvilgtelėjo į laikrodį.
– Puskarininkė Meril bus čia bet kurią minutę.
– Kadangi atskridus iš Peru jos organizmui tikrai reikės atsigauti dėl pasikeitusio laiko, oficialus aptarimas įvyks rytoj lygiai 14 valandą karo kambaryje, – pridėjo Hiustonas.
Meisas išgirdo, kaip už jo staiga atsivėrė durys ir pasigirdo moteriškas balsas:
– Puskarininkė Meril jau atvyko. Ar galiu ją įleisti?
Morganas pakilo ir užsisagstė pilką švarką.
– Taip, Džene, įleisk. Ir paklausk, gal ji alkana, o dar geriau – gal ji nori spurgos, – tarė jis šypsodamasis.
Maikas Hiustonas susijuokė.
Besidaužančia širdimi Meisas atsistojo ir apsisuko, bylą sugniaužęs rankoje. Dženė Rait, šitų dviejų Persėjo šulų padėjėja, pasitraukė į šalį ir plačiau atidarė duris.
Džesikai Meril įžengus į kabinetą, Meiso gerklė perdžiūvo, o ranka, kuria gniaužė bylą, sudrėko. Jis pajuto, kaip dingsta visa sunki pilkuma. Jį apakino ir apšvietė nuostabi saulė, trumpi šviesūs tiesūs plaukai. Raudona sruoga, krintanti per kairįjį antakį, šaukte šaukė, kad ji – laukinė ir nepriklausoma asmenybė. Meisas sumirksėjo apstulbęs dėl to, ką pamatė. Spalvota nuotrauka buvo tik blankus atvaizdas, palyginti su priešais stovinčia moterimi, rankas įrėmusia į klubus ir šelmiškai besišypsančia.
– Ir kas gi čia? Berniukų klubas? – juokdamasi paklausė Džesika.
– Na, tai ir buvo berniukų klubas. – Vyriškis tamsiai pilku kostiumu žengė iš už stalo ir paspaudė jai ranką. – Aš – Morganas Treihernas. Sveika atvykusi į Persėją, Džesika. Leisk, supažindinsiu su Maiku Hiustonu, savo pavaduotoju, – jis parodė į vyrą, dėvintį tamsiai mėlyną švarką, baltus polo marškinėlius ir rusvas kelnes. – O čia, – tarė jis, rodydamas į vyrą senamadišku kostiumu ir kaklaraiščiu, – CŽA agentas Meisonas Filipsas, jūsų naujasis porininkas. Jam patinka, kai jis vadinamas Meisu.
Džesika linktelėjo ir atžingsniavusi paspaudė ištiestą Maiko Hiustono ranką.
– Labas, Maikai. Malonu susipažinti.
– Ir man, Džesika. Džiaugiamės, kad atvykai.
Džesika pasisuko į CŽA agentą. Na, ir veidelis! Nuo jo sklido tikrų tikriausias siaubas, jei Džesė gerai suprato. Paspaudusi vyrui ranką, ji tarė:
– Jei žvilgsniu būtų galima nužudyti, Meisai, aš jau negyva gulėčiau ant grindų. – Ji tvirtai paspaudė jam ranką ir pajuto, kad ši drėgna. Drėgna! Vargšelis persigandęs! Jai net pagailo vyruko, nes jis tikrai atrodė esąs ne savo vietoje. Nusišypsojusi pamatė, kad žaliose jo akyse suspindo šiluma. Tačiau Džesė nebuvo tikra, ar ši reakcija kilo dėl tokio jos gesto, ar dėl rankų kontakto. – Bet nesijaudink, neišsigandau.
Meisą pasiekė jos kvepalų, aštrių kaip ir ji pati, aromatas. Netekęs žado, jis paskendo guviose mėlynose akyse, kurių gelmėje šokinėjo saulės spindulėliai.
– Aš… Labai malonu su jumis susipažinti, puskarininke Meril.
Meisas suprato, kad atrodo kaip susigėdęs paauglys per pirmąjį pasimatymą. Jis matė, kaip linksmai sužimba jos akys. Lūpos pateptos tik lūpų balzamu. Ji nebuvo pasidažiusi, bet jai ir nereikėjo.
Į mažutes ausis buvo įsisegusi kuklius perlų auskarus, ant liekno kaklo kabėjo dailus auksinis vėrinys. Ji vilkėjo džinsus žemu liemeniu ir ryškiai raudoną palaidinę, kuri atidengė liemenį. Palaidinė išryškino raktikaulį ir leido įžiūrėti nedideles krūtis. Krūptelėjęs Meisas suvokė, kad ji nedėvi liemenėlės. Regis, jai nerūpėjo, kad per šilkinį audinį galima įžiūrėti jos spenelius. Gurktelėjęs jis pagaliau paleido jos ranką.
– Puskarininke Meril? – šūktelėjo Džesė. – Gal baikim visus šiuos formalumus? Vadink mane Laukinuke arba Džese. Atsiliepiu į abu vardus.
Meisas pasijuto tarsi gavęs nokautą, o juk jis ką tik susipažino su šia moterimi. Džesika Meril buvo tarsi akinantis saulės spindulys. Visas kambarys švytėjo nuo jos šilumos, gerumo ir didžiulio pasitikėjimo savimi. Pirmą kartą per dvejus metus jis pajuto, kaip prabunda jo širdis.
ANTRAS SKYRIUS
– Ačiū, pone Treihernai, – tarė Džesė ir prisėdo į krėslą šalia agento Filipso.
– Vadink mane Morganu. Gal esi alkana? Ištroškusi? Dženė gali tau iš valgyklos atnešti, ko pageidausi.
Papurčiusi galvą, ji nusišypsojo ir tarė:
– Sere, ne, ačiū. Dženė jau siūlė, bet, kaip jau jai sakiau, prisikimšau daug maisto skrydžio metu iš Peru. Man patinka geras maistas, o oro linijos jo tiekė pakankamai. Po poros valandų turbūt vėl būsiu alkana.
Ji