Grožis ir protas. Pavojingas derinys.
Džeisas truktelėjo gurkšnį vandens ir praskalavęs burną nurijo.
– Tai koks pasiūlymas? Vis dar ketini vykti į Metų žvaigždžių renginį?
– Nė už ką jo nepraleisčiau. Kaip manai, jie išleistų tave dienai ar dviem?
– Nematau priežasties, kodėl turėtų neišleisti. – Džeisas vėl gurkštelėjo vandens ir užsimerkė, atkragino galvą. – Kol gražiai elgiuosi.
– Tu? – nusišaipė Kuperis. – Kažin.
– Aš moku būti geras. – Džeisas buvo atkaklus. – Kai pats noriu.
– Deja, taip būna nedažnai.
– Paskambinai man tam, kad papriekabiautum, ar ko nors nori? – Džeisas nurijo paskutinį gurkšnį ir sveikąja ranka nusišluostė burną.
– Papriekabiauti.
– Misija įvykdyta. – Džeisas atsistojo ir pasirąžė. – Verčiau eisiu. Sklinda kalbos, kad jie pyksta, jeigu po dešimtos dar nemiegi.
– Tu reabilitacijos klinikoje ar vasaros stovykloje?
– Ir ten, ir ten. – Džeisas pasilenkė paimti svarmens. – Paskambinsiu tau po kelių dienų. Sent Luise išspardyk kam nors užpakalį vietoj manęs.
– Žinoma.
Džeisas baigė kalbėti, pakabino svarmenį atgal ant kabyklos ir grįžo į savo kambarį. Kai įėjęs vidun įjungė šviesą, išsižiojo ir išpūtė akis.
– Kas čia, po perkūnais?
Lova buvo tuščia, kai jis išėjo susitikti su Sara. Dabar ant jos išsikėtojusi gulėjo viena iš tų pripučiamų lėlių, jos vyšniniai speneliai stirksojo, o ryškiai raudonos lūpos tarė amžiną O raidę. Kartono dėžė stovėjo įtaisyta tarp pražergtų jos kojų. Vienoje pusėje buvo storu mėlynu teksto žymekliu parašyta Tavo pasitenkinimui: elkis maloniai. Ir jokio adreso, bet pašto ženklas skelbė, kad siuntinys iš Čikagos, kurioje Storm komanda dabar lankėsi.
Džeisas išskleidė peiliuką, prikabintą prie raktų grandinėlės, juo perbraukė per pakavimo juostelę ir vieną po kito pradėjo traukti tai, kas buvo viduje. Prezervatyvų dėžutė. Astroglide lubrikanto tūbelė. Ir dar ne viskas. Prakeiktame siuntinyje buvo pilna sekso žaisliukų, kurie triukšmingą viengungių vakarėlį būtų ilgam pavertę dar smagesniu.
Kuperis su Reidu iškreiptai suvokė rūpinimąsi. Tikriausiai sumokėjo patikliam pasiuntinukui už tai, kad atliktų šitą nešvarų darbelį. O gal pasiūlė jam vietas tribūnoje per kitą Storm pasirodymą Finikse.
– Labai juokinga, subingalviai.
Bet Džeiso lūpose vis tiek sutvisko šypsena. Tikrai buvo linksma. Tačiau vienas Dievas žino, ką pamanė valytoja, kai šįryt atėjo tvarkyti jo kambario.
Jis pradėjo mesti daiktus atgal į dėžę, kol sudėjo viską, išskyrus lėlę. Ji niekaip nelįstų, tik ne pripūsta. O jis, be abejonės, neketino jos šitaip palikti. Atsidusęs atkimšo ventilį.
Nieko.
Pakėlė lėlę ir suspaudė. Ilgas, lėtas pššš švilpė pro ventilį. Jis dar kartą suspaudė.
– Nagi, meilute. Pasiduok.
Veriantis moters spiegimas pasigirdo jam už nugaros, ir Džeisas su lėle rankose atsigręžė.
– Atleisk. – Noelė palinko prie jo durų rankenos, atrodė, kad jos ramentai vos ją išlaikė vertikalioje padėtyje. Jos porcelianinius skruostus nudažė raudonis. – Vėl.
– Vėl vykdai slaptą operaciją? – Džeisas atleido pirštus, kurie spaudė lėlę. – Ar tau niekas nesakė, kad renkiesi netinkamą laiką?
– Gal mano laikas čia niekuo dėtas. – Jos akys bėgiojo nuo lėlės prie jo. – Gal kaltas tavo… potraukis.
– Labai juokinga. – Jis net nenorėdamas šypsojosi.
Ji atrodė sumani, įžūli ir nė trupučio nesibaidė jo tatuiruočių ar požiūrio į moteris – kitaip nei kitos.
– Žinai, tarp manęs ir Saros nieko nebuvo.
– Tai visai kas kita nei tu ir… – Ji iš tolo bedė pirštu į lėlę. – Ji.
– Kelių draugužių pokštas.
– Draugužių.
Jis numetė lėlę ant grindų ir užlipęs pradėjo maigyti ją kojomis. Oras šnypštė, o jis toliau lygino plastmasinį žaislą.
– Susprogdinsi ją.
Jis kilstelėjo antakį.
– Tau atrodo, kad man rūpi?
– Niekada negali žinoti. Tau gali jos prireikti… kam nors.
– Jau sakiau, aš niekada neverkiau dėl moteriškos draugijos stygiaus. Ir dabar neketinu to daryti.
– Iš to, kaip viskas atrodė prieš minutėlę, galėtum mane apkvailinti.
Jis liovėsi trepenti ir įsmeigė į ją akis.
– Ar šitas vakarinis apsilankymas turi kokį nors paaiškinimą? Negali užmigti? Jautiesi vieniša? Gal pasiilgai manęs?
Jos veidas dar labiau iškaito.
– Sara pasakė, kad turėčiau tavęs atsiprašyti, jog šnipinėjau.
Jis pavartė akis.
– Ne kažin koks atsiprašymas, jei jau ji privertė tave tai padaryti.
– Aš esu čia, tiesa? – Ji įsižeidė. – Ir niekas nelaiko man į nugarą įremto ginklo.
– Na? – Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės.
– Kas na?
– Aš laukiu. – Noelė prisimerkė, o Džeisas iškėlė galvą. – Tavo atsiprašymo.
– Tu tikrai esi nepakenčiamas, – ji atkišo apatinę lūpą ir neturėjo atrodyti seksualiai.
– Jau girdėjau. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Daugybę kartų. Bet ne aš čia privalau atsiprašyti.
– Gerai, atsiprašau. Neturėjau klausytis paslapčia. Ir nereikėjo skubėti daryti išvadų. – Žydrose Noelės akyse plykstelėjo teisuoliškas pasipiktinimas. – Patenkintas?
– Vargiai. – Jis pakėlė subliūškusią lėlę, sugrūdo į dėžę ir uždengė, kol Noelė nespėjo pamatyti, ko dar buvo viduje. – Bet tiks. Kol kas.
– Ne kol kas, – nukirto ji ir pasisuko eiti. – Aš čia esu tam, kad atsistočiau ant kojų, o ne ieškočiau draugų.
– Mes dar pažiūrėsim, Hercogiene. – Džeisas susiraukė suvokęs, kad vis dar neišpešė jos vardo, ir it prikaustytas stebėjo, kaip jai dingstant pro duris lingavo užpakaliukas. Ramentų girgždėjimas į linoleumą aidėjo per visą koridorių. – Mes dar pažiūrėsim.
Numetęs dėžę ant grindų išsitiesė ant lovos, kambarys atrodė keistai tuščias, kai tokia svarbi asmenybė jį apleido. Džeisui patiko su ja kivirčytis. Ji buvo lygiavertė priešininkė ir tikra gražuolytė: jos akių gelmėje buvo galima paskęsti, kilo noras sutaršyti plaukus, o kūnas prašėsi nuodėmės. Ir ji akimirkai priversdavo užsimiršti, palengvino įtampą, kuri spaudė jo krūtinę nuo tada, kai paliko žaidimo lauką.
Nusišypsojęs