Nemalonumai dėl Mako. Jill Shalvis

Tada iš lėto atsitiesė ir nužvelgė ją šviesiomis akimis. Veidas buvo akmeninis, nė užuominos apie susidomėjimą kuo nors daugiau.

      Ar ji viską tik įsivaizdavo?

      – Nemaniau, kad dvidešimt keturios valandos ką nors pakeis, – jis numetė kastuvą į šalį, paėmė karutį už rankenų ir jį pakėlė. Vėl įsitempė raumenys, iššoko gyslos.

      Teilorė nusuko žvilgsnį.

      – Prieš prasidedant tris mėnesius truksiančiam remonto ir statybų pragarui, norėjau pasilikti vieną dieną sau, o tu ją sugadinai.

      Makas dilbiu nusivalė kaktą. Atrodė pavargęs, suprakaitavęs ir piktas.

      – Regis, ją sugadino tas skambutis.

      Giliai viduje suvirpėjo nepaklusnus raumenėlis.

      – Norėčiau, kad dabar išeitum ir grįžtum rytoj.

      Tai patraukė jo dėmesį.

      – Turbūt juokauji.

      – Nejuokauju.

      – Taip nori pabūti viena, kad sutrukdysi savo pastato remonto pradžią?

      – Taip.

      – Puiku, – paleidęs karutį Makas rankomis įsisprendė į klubus. – Kaip nori, princese. Darbus tęsiu rytoj ir nesugalvok vėl manęs pertraukti. Daugiau neatidėliosiu, kad ir kokia bloga būtų tau diena.

      Princese? Ar jis ką tik pavadino ją princese? Teilorė tuoj parodys jam princesę! Kilstelėjusi ranką ji nusitraukė plačiabrylę skrybėlę, kuri kitados jai, tiksliau – seneliui, kainavo didelius pinigus. Greičiau numirs, nei paaiškins, kad jautrią šviesią jos odą reikia saugoti nuo piktos vasaros saulės, ypač kai šis vyras atrodo kaip vienas tų, kurie iš tokios silpnybės pasijuoktų.

      – Rytojus man puikiai tinka, – iškošė pro sukąstus dantis gniauždama rankoje skrybėlę.

      Makas atlošė pečius, marškinėliai įsitempė – ji netyčia pastebėjo – ir pasitrynė akis.

      – Gerai, išeisiu, bet kol aš dar čia, o tau iš ausų rūksta garas, gal padaryk mums abiem paslaugą, – Makas ištiesė jai kūjį. – Griauk sienas. Išliesi pyktį.

      Teilorė stebeilijo į įrankį. Gyvenime į rankas buvo paėmusi nebent atsuktuvą. Dėl to galėjo kaltinti pretenzingą šeimyną, bet tiek laiko gyvendama atskirai jau galėjo išmokti naudotis tokiais daiktais.

      Ne tik galėjo, bet ir turėjo, nes būtų gera užsimoti tuo kūju kaip tikrai profesionalei ir nustebinti savimi patenkintą šiknių.

      Makas gundančiai pasukiojo kūjį.

      Keista, kad Teilorei magėjo įrankį paliesti, iškelti virš galvos ir trenkti į sieną. Tiesa, tai barbariška, bet labai viliojo.

      – Juk nori, – sududeno Makas žemu, kimiu balsu. – Paliesk.

      Teilorė kilstelėjo antakį ir pažvelgė į jį iš po nuleistų blakstienų.

      – Ar… jie visi vienodo dydžio?

      Vyro akys sužibo, jose įsiplieskė ugnis.

      Bent į vieną klausimą buvo atsakyta… ji tikrai nesitikėjo tokios traukos.

      – Maniau, kad moterims dydis nesvarbu.

      Teilorė gūžtelėjo pečiais.

      – Šią istoriją sugalvojo moteris, norėjusi paguosti vyrą, kuris neturėjo… tinkamos įrangos.

      – Hmm, – numykė jis ir vėl kilstelėjo kūjį. Dabar jo akys atrodė linksmos. – Tinkamos įrangos?

      – Taip.

      Makas nužvelgė kūjį ir sutiko jos akis.

      – Jei turiu tinkamą įrangą, ja pasinaudosi?

      O, taip, pasinaudos. Bent kūju.

      Blogiau nebus. Ji taip niršo, kad, atrodė, sprogs. Ir ant senelio, kuris dabar tikriausiai sėdėjo ant debesies ir iš jos šaipėsi, ir ant motinos su perpildyta banko sąskaita, ir ant sietyno, kurio neteko… ant savęs, kad visa tai turėjo pakelti viena.

      Teilorei reikėjo to kūjo, kad atsiteistų su pačiu gyvenimu.

      Makas jį ištiesė.

      Jai niežėjo pirštus.

      Mako akys blizgėjo kaip iššūkis, žvilgsnis spinduliavo galingą vyrišką karštį.

      – Gerai.

      Teilorė užsivožė skrybėlę ant galvos, paėmė iš jo įrankį ir labai nemoteriškai nusikeikė, kai tas nusvėrė rankas su netikėta jėga. Kūjis nukrito ant grindų.

      Makas caktelėjo liežuviu.

      – Gaila, maniau, kad tu stipresnė.

      ANTRAS SKYRIUS

      Maką pervėrė kaltinantis Teilorės žvilgsnis, tad jis prikando lūpą tvardydamas šypseną ir nekaltai gūžtelėjo pečiais.

      Ji kimiai suurzgė, pykčio ir užsispyrimo kupinomis akimis pakėlė kūjį ir… vos nenudribo ant gražiai aprengto užpakaliuko. Susverdėjusi atatupsta Teilorė plačiau pastatė kojas, kad išlaikytų pusiausvyrą, ir pergalingai jam nusišypsojo.

      Makui sustojo širdis.

      Tiesą sakant, keista, nes buvo įsitikinęs, kad tas organas po visų kančių seniai negyvas.

      Teilorė atsuko jam nugarą ir užsimojusi iš visų jėgų trenkė į sieną. Pakilus gipso dulkių debesiui, ji patenkinta nusijuokė ir apsigręžė pasižiūrėti, ar jis matė.

      O, taip, jis matė viską. Matė nuo pat tos akimirkos, kai ji įėjo vidun, Teilorę Velington greičiausiai matė visi vyrai.

      Galėjo lažintis iš paskutinio dolerio, kad ir ji tai žino. Teilorė buvo brangi. Prašmatnūs dizainerių drabužiai, tobula išvaizda. Pribloškianti. Šviesūs plaukai, perregimos žalios akys ir toks kūnas, kad suaugęs vyras pultų ant kelių. Aukšta ir liekna, bet plono šilko vasarinė suknelė išryškino moteriškumą. Makui norėjosi dabar pat ją suvelti. Beprotybė, bet jam knietėjo numesti į šalį tą skrybėlę, panardinti pirštus į plaukus ir juos papurtyti, nuvalgyti taip kruopščiai užteptą lūpdažį, kvepiantį persikais su grietinėle, paliesti baltą šilkinę odą ir pasižiūrėti, ar susitaršiusi ji tokia pat graži.

      Tačiau Makas puikiai pažinojo sugadintas, išlepintas aukštuomenės mergužėles. Jis ten jau buvo, suprato ir pakartoti nenorėjo.

      Na, gal truputį ir norėjo, bet jis juk ne idiotas. Teilorė baisiausiai nuliūdo negavusi kažkokio prakeikto šviestuvo, o visa Mako ateitis stovėjo ant kortos. Ant kortos, kuri priklausė miesto savivaldybei, turinčiai palaiminti restauraciją. Saut Vilidžas buvo ne šiaip pėsčiųjų zona, o tikras istorinis rajonas, jis bus ilgai restauruojamas. Makas tikėjosi gauti kelis darbelius, kurie padėtų jo verslui ir reputacijai. Dėl tokio dalyko tikrai verta jaudintis, bet Makas stengėsi negalvoti, kaip nori gauti tuos darbus.